Asmeninis augimas: nuo kūdikio iki Budos ir kaip sistema tam priešinasi

Sistema subalansuota taip, jog kuo labiau stabdytų žmogaus asmeninį augimą ir kuo labiau padėtų žmogui susikurti išorinį gyvenimą tokį, kokio jis nori. Problema tame, jog išorinis pasaulis yra tiesioginė vidinio pasaulio refleksija. Todėl net ir pasiekus viską, ką tik galima pasiekti, bus jaučiamas trūkumas, jei nebuvo skatinamas asmeninis augimas. Esmė ne daug pasiekti ir daug turėti, o mokėti tuo džiaugtis. Žmonės lipa vieni kitiems per galvas, jog pasiektų ir turėtų kuo daugiau, bet tuo nesidžiaugia. Jiems atrodo, jog reikia dar daugiau. Žmogus investuoja visą savo gyvybinę energiją tam, jog pastatytų karjerą, kai iš tikrųjų kiekvieno žmogaus karjeros viršūnė yra tyras, nuo niekieno nepriklausomas džiaugsmas, kurį galima pasiekti tik asmeninio augimo būdu.

Sistema tą pradeda stabdyti su mokyklos mechanizmu. Mokykla išmokina tai, jog tam tikru metu ir tam tikrą dienų skaičių per savaitę turi daryti tai, kas pasak kitų, tau yra naudinga, net jei ir nėra malonu. Žmogus sustabdo laisvą gyvybinės energijos tekėjimą į visas puses vienu metu ir pradedą ją koncentruoti į standartinių dalykų išmokimą - tai, ko reikia kitiems, bet nebūtinai pačiam žmogui. Iš esmės, pradeda mirti visa žmogaus esybė, žmogus ją pats palaidoja - "svajojau va būti krepšininku, bet realistiškai reikia į gyvenimą žiūrėti, tai dabar esu vadybininkas". Žmogus mirė, bet asmenybė užaugo tokia, kokia toliau suka tą patį beprasmį sistemos sraigtelį, kuris neduoda nieko gero nei jam pačiam, nei kitiems aplink.

Kiekviena materialinė gėrybė, kiekvienas noras skaniau ir brangiau pavalgyti, būti geresniu ir daugiau pasiekusiu už kitus, yra pats tikriausias asmeninio augimo disbalansas. Žmogus kompensuoja trūkstamos meilės kiekį materialiniais dalykais. Asmeninio augimo mechanizmas laipteliais yra toks:

1. Žmogus prasideda kaip tiesiog kūnas ir tyras awareness. Čia balansas pasiekiamas fizinio saugumo aprūpinimo (kūdikio stadija), kuris vėliau pasireiškia kaip saugumo pasaulyje jausmas. Disbalansas susidaro tada, kada prieš kūdikį yra naudojamas smurtas ar bet kokia kita prievarta. Vėlesnėse augimo stadijose pasireiškia kaip nesaugumo pasaulyje jausmas.
2. Pradedamas balansuoti vidinis "vaikas" - ta žmogaus dalis, kuriai yra reikalingos patirtys, reikalingas juokas, reikalinga empatija. Čia padėta visa žmogaus esybė, jo "pasąmonė". Idealiu atveju šis balansas turėtų trukti nuo maždaug 7-14 metų, bet labai normalu, jog nėra subalansuojama niekada - asocialių žmonių atvejis, kurie niekada nepereina į trečią asmenybės augimo etapą. Balansas pasireiškia kaip laiminga, pozityvumą spinduliuojanti asmenybė, disbalansas pasireiškia kaip kitiems neigiamų emocijų suteikimas ir iš to gaunamas džiaugsmas.
3. Subalansavus vidinį vaiką prasideda "suaugusio žmogaus", ego - pagrindinės, su išore stipriausiai kontaktuojančios asmenybės dalies balansas - sistema būtent ir yra šios augimo dalies refleksija, tad galima sakyti, jog žmonija kolektyviai yra dar užstrigusi šioje augimo stadijoje. Čia balansas pasiekiamas per visą išorinio pasaulio suvaldymą ir tapimą "protingu", pripažintu žmogumi - dažnai žmonės painioja su išmintimi, bet išmintis yra visai kito asmenybės augimo etapo dalis. Ši asmenybės dalis gali būti tik išsilavinusi ir racionali, bet dar negali būti išmintinga. Labai stiprus sveikam balansui yra "sense of accomplishment" - be jo žmogus nežino, kada sustoti statant karjerą, artimi žmonės būna pastatomi į antrą vietą. Jo nepasiekus, žmogus jaučiasi užstrigęs antroje augimo pakopoje - vaikystėje. Idealaus balanso atveju žmogus labai stipriai pasitiki savimi, nesiekia žeminti kitų (kitų žeminimas - nepasitikėjimas savimi, disbalansas), jaučiasi tvirtai ir turi gerai suformuotą įvaizdį. Jei yra nepasiekiamas kitas asmenybės augimo etapas, prasideda frustracija ir žmogus niekada nesustoja auginti įvaizdžio, o pasitikėjimas savimi perauga į aroganciją.
4. Pastačius karjerą ir viską pasiekus, žmogus išmoksta mylėti nieko neprašant atgal - atsiranda tikra empatija, supratimas, žmogus puikiai pažįsta save ir kitus. Ši stotelė yra tai, ko siekia visi žmonės - laisvai tekanti meilė pati iš savęs, nepriklausoma nuo išorės poveikio. Būtent dėl tokios meilės poreikio žmonės yra apsėsti romantinės meilės, nes ji suteikia panašiausią jausmą į tokį balansą, tačiau stiprios meilės žmogui atveju žmogus savęs nebūtinai gerai pažįsta, tiesiog jaučiasi taip gerai, jog jam nebėra svarbu pažinti save. Būtent dėl to daugybė santykių žlunga, nes trumpalaikis perėjimas į ketvirtos stadijos asmenybę neužauginus pirmų trijų dalių visada anksčiau ar vėliau išblėsta - žmogus turi išmokti "tiesiog mylėti", o ne sudaryti sąlygas, dėl kurių jis sutinka mylėti vieną ar kitą objektą, o tam reikalingas geras savęs ir kitų pažinimas, gebėjimas būti empatišku.
5. Išmokus mylėti, ateina išmintis, kuri yra ne žinių visuma, o "common sense" pratęsimas. Išmintis tokį žmogų aplanko kaip jausmas, tiesiog visko matymas taip, kaip iš tikrųjų yra. Dažniausiai tokioje asmenybės augimo stadijoje bus tie žmonės, kurie jau yra seni, visi juos laiko labai protingais ir "daug mačiusiais". Kaip Vytautas Landsbergis - asmeninio augimo aspektu šis žmogus yra puikus pavyzdys kitiems. Tokiai būtybei trečios asmenybės augimo stadijos metu kylantis susipriešinimas ir kovojimas prieš kitus atrodo kaip vaikų žaidimas.
6. Metafizinės asmenybės, dvasingumo gimimas. Tokio žmogaus "common sense" prasitęsia už žmogiškos išminties ribų, žmogui yra gerai jaučiamas kiekvienas realybės veikimo mechanizas, o meilė yra išgyvenama su tokiomis stipriomis emocijomis ir per tokį ryšio su viskuo jausmą, jog pranoksta visas kitas džiaugsmo rūšis ir yra suprantama kaip viso džiaugsmo tyriausia išraiška - kaip grynas sirupas, kuris paverčia vandenį saldžiu, tik čia nebepraskiestas. Jautresniems žmonėms pasireiškia kaip džiaugsmo ašaros stebint saulėlydį ir kaip pilno dabarties momento išgyvenimas, kuris šeštoje stadijoje jaučiasi kaip "egzistencinė šventė". Ties čia baigiasi "tikėjimas", atsiranda "žinojimas". Labai stipriai subalansuotos šešto lygio asmenybės pavyzdys - Buda. Įmanoma pasiekti šeštą asmenybę ir su mažesniu kitų dalių balansu, bet dažnai gali pasireikšti ekscentriškumais - pavyzdys yra per gatves vaikštantys krišnaitai, kurie dėl savo antros ir trečios asmenybės augimo stadijų disbalanso (nebūtinai asmeninio - trečios dalies balansas yra stipriai susijęs su "visuomenės normomis") kitiems atrodo kaip keistuoliai.

Tie, kurie yra užblokuoti trečioje asmenybės augimo stadijoje, ko stipriai ir siekia sistema (ne sąmoningai siekia, o iš paprasčiausio nežinojimo - "toks jau tas gyvenimas"), niekada nepasisotins pinigais, garbe, šlove, ir visada ieškos kaip kitus sumenkinti ir kaip iškelti save.

Nei vienas sveikas žmogus nejaučia pagiežos nei "durnumui", nei kitoniškumui - tokie jausmai yra trečios asmenybės augimo pakopos disbalansas, prie kurio labai stipriai prisideda tiek senamadiškas tėvų auklėjimas, tiek sistema su "belong or starve" mechanizmu.

Kūno ryšys su psichika: nuo mylimo kūno iki mylimo gyvenimo

Šiuolaikiniame pasaulyje yra įprasta nuvertinti kūną. Taip yra dėl kylančio kolektyvinio sąmoningumo, kuris sukūrė kultūrą - žmogaus kaip kūrėjo interpretaciją, kuri tiesiogiai oponuoja žmogaus kaip gyvulio interpretacijai. Šis visiškas atsiskyrimas tarp dviejų polių sukūrė obsesiją kultūrai, kas savo ruožtu sukūrė disbalansą kolektyvinėje sąmonėje. Kūnas buvo pradėtas suvokti kaip atskira dalis nuo sąmonės, jam nebeliko vietos žmogaus savimonėje. Tuo tarpu kūnas yra stipriai susijęs su pasąmone, nuo kurios modernus žmogus taip pat yra linkęs atsiskirti iki tokio lygio, jog prireikia psichoterapeuto pagalbos jog atrišti ten susidariusius mazgus. Pasąmonė buvo pradėta suvokti kaip atskira nuo sąmonės būtybė. Kaip sąmonė negali kontroliuoti kūno - ligos, išvaizda, "genai" - ir dėl to nuo jo atsiriboja - taip sąmonė negali kontroliuoti ir pasąmonės, todėl taip pat panoro nuo jos atsiriboti. Pasąmonė kontroliuoja sąmonę ir sąmonė tam pradeda priešintis. Vidinis konfliktas. Atsiranda bendras supratimas, jog "nesuprasi tų jausmų" ir "širdies klausymas yra kvailiams". Galų gale toks disbalansas priveda iki psichologinės ligos. Absoliučiai visos psichologinės ligos prasideda čia - sąmonės ir pasąmonės nekontaktavimas. Pasąmonė į tą patį reiškinį reaguoja vienaip, o protas interpretuoja kitaip. Prasideda deliuzijos, visų emocijų ir jausmų uždarymas, niekam jų nerodymas - galų gale prisikaupia tiek negatyvios energijos, jog ji galų gale yra kitiems išreiškiama per pyktį, o dar didesnio užsidarymo atveju - vieno žmogaus išgyventą panikos ataką. Toks negatyvios emocijos užtaisas visada išsilies arba į save, arba į kitus.

Ši negatyvi energija (viskas prasidėjo nuo kūno) pradeda pasiekti ir sąmonės lygį ir tai įtvirtina stiprų "ego" - tą, kuris nori būti kitoks, unikalus, išsiskiriantis. Tokia asmenybė perlenktos lazdos atveju labiausiai garbina fizinę Visatą - fizinius malonumus ir pinigus, o asmenybės augimui labai naudingi "galios" ir "pripažinimo" troškimai negatyviu atveju perauga į nusikalstamumą ir tironiją - galia - arba į pagyrūnišką, išpūstą ego - pripažinimo trūkumas. Prasideda priešų ieškojimas, žmogus priima įvairiais ideologijas. Visas nerezonavimas su kūnu  - iš to plaukiantis "nelaimingas vaikas" viduje - ir iš to galų gale išplaukianti nelaiminga, bet jau nebežinanti kodėl asmenybė privedė iki agresyvaus nacio/antifa, konservatoriaus/socialdemokrato, ateisto/tikinčiojo, o dar piktesniu atveju - šizofrenija, anoreksija, depresija, visi asmenybės sutrikimai.

Todėl bet koks balansas ir "gydymosi" etapas turėtų prasidėti nuo kūno - kūnas yra fizinė interpretacija, ką reiškia būti "aš". Kažkuriame lygmenyje patys suprogramavome tokios galios ir tokios išvaizdos kūną, kokio norėjome dėl vienos ar kitos priežasties - kūnas atitinka tam tikrą vibracinį sąmonės "akordą", kuris tiesiogiai kontaktuoja su fizine Visata ir yra "kaip įsivaizduoju save" pirmos minties fizinė manifestacija. Todėl nemėgstamas kūnas - nemėgstamas "aš" - "nesidžiaugiu, ką sukūriau". Absoliučiai viskas prasideda čia - nemeilė sau. Pirmas kūno poreikis yra fizinė sveikata ir atitinkamo lygio (kiekvienam pagal poreikį) fizinė stiprybė - balansas čia pasiekiamas patenkinus poreikį. Įgimtų ir nepakeičiamų negalumų atveju balansas pasiekiamas per "acceptance", susigyvenimą su tuo, kaip yra nejaučiant tam negatyvių jausmų. Tokį balansą pasiekti gali būti kiek sunkiau, turint omenyje sąmonės troškimą viską kontroliuoti (nekontroliavimo baimės išraiška - beprotybės baimė), bet yra įmanoma. Kažką galint pakeisti, rekomenduotina tai imti ir pakeisti. Tai nereiškia, jog kiekvienas turi atitikti grožio ir jėgos standartą - balansas yra pasiektas tada, kada net negatyvi replika dėl invalidumo ar dėl storumo nebekelia jokių negatyvių jausmų. Žmogus gali būti storas, "negražus", bet jei jis nuoširdžiai tokį save myli ir jam "storumo" ir "negrožio" temos nėra skaudžios temos - jis yra balanse. Niekada negali įžeisti kitas žmogus, galima tik įsižeisti.

Taip sakant, jei pavadintas storu įsižeidi - mesk svorį. Jei pavadintas netvarkingu įsižeidi - eik susitvarkyk. Jei bijai, jog tave kažkas užpuls - eik mokintis kovos menų. Kur tik yra baimė, ten yra balansavimo poreikis.

Geriausia dalis slypi tame, jog taisyklinga mityba, sporte išnaudota energija, gražėjantis kūnas ir didėjantis fizinis pajėgumas atsipirks ir sąmonėje - didėja pasitikėjimas savimi, pradeda mažėti pyktis, o atidarius ir pasąmonės duris per alkoholio atsisakymą/sumažinimą bei meditaciją žmogus atsiveria pats sau, pasąmonė ir sąmonė pradeda tapti vienu. Žmogus pradeda pilnėti, atsiranda ambicijos, kūrybiškumas, ekstraversija. Visa tai naudojant savęs išreiškimui ir per tai gaunant pripažinimą ir galią, asmenybė užauga. Po šio personal development etapo prasideda kitas - meilės etapas. Ego reiškimasis susilpnėja, dingsta bet kokios pagyrūniškumo ir agresijos (kad ir tauriu tikslu prieš "vatnikus" ir "nacius") apraiškos. Žmogaus jaučiasi pripažintas ir pakankamai galingas. Galia pradedama naudoti meilės skleidimui. Būtent tada žmogus sužydi, svajonės pradeda pildytis. Ekstremaliais atvejais tampama prezidentais, pramogų pasaulio žvaigždėmis, Nobelio premijos laureatais.

Ir visa tai prasideda nuo kūno. :) Pamoka arba susikurti tokį kūną, kokio nori, arba priimti tokį kūną, kurį turi. Balansas įvykdytas tada, kada esi nebeįžeidžiamas.

Priminimas sau ir tau apie įkvėpimą, motyvaciją ir norą gyventi

Sujunk protą su kūnu. Esi žmogus, todėl yra būtina materialaus tavęs - beždžionės - ir nematerialaus tavęs -sielos/širdies/proto sąjunga. Mylėk savo kūną, jei nemyli dėl kažko ką gali pakeisti - pakeisk tai. Aprūpink kūną sveikesniu maistu, fiziniu aktyvumu, miego ciklu kuris leidžia pabusti be žadintuvo, bet kokia meditacijos/buvimo su pačiu savimi forma.

Šie dalykai suteikia daug dopamino, kuris yra "įkvėpimo" ir "motyvacijos" chemija. Tada gali išnaudoti tą energiją tam, kam tau reikia įkvėpimo. Jei tai yra muzika, tada pradėk atidžiai klausytis muzikos, ją klausydamas išgirsk kūrėją savyje. Jei tai dailė, pamatyk tapytoją savyje. Kad ir kas tai bebūtų, įsijausk į tai ir mėgaukis tuo taip, lyg tai būtum tu. Tokiu būdu atsidaro kūrėjas tavyje ir gali save išreikšti be jokių pastangų, be jokios prievartos, o vedamas gryno noro.

Nebūk orientuotas į rezultatą, o mėgaukis procesu, tuo pačiu faktu, jog dabar, šiame momente tu esi kūrėjas. Kažkas, kas tave pamatytų pirmą kartą, sakytų "dailininkas" arba "muzikantas" arba bet kas, kas tu tik nori būti. Pamatyk ir pats taip save. Čia išskirtinai apie įkvėpimą kūrybiniam procesui.

Gali save taip pat įkvėpti - motyvuoti - bet kam, priklausomai nuo to, į ką tą momentą labiausiai įsijauti, kas vyrauja tavo šio momento suvokimo visumoje. Taip save projektuoji į bet kokią veiklą, kuri teikia tau džiugesį ar trokštamą rezultatą. Visos egzistencijos principas ir varomoji jėga yra kažkur projektuoti savo gyvybinę energiją - viskas, ką veiki tuo metu, kai nemiegi - išreiški save per kontaktą su visa aplinka ir joje palieki kažkokį savęs/savo veiklos antspaudą. Jei niekur savęs neprojektuoji, sulėtėja gyvybinės energijos generacija iš pačio savęs, nes ji buvo suprasta kaip mažiau reikalinga, todėl sukuriami/sugeriami iš aplinkos mažesni jos kiekiai. Pasireiškia kaip "tingiu".

Savęs niekur neprojektuojant, jautiesi savimi nepatenkintas ir įsileidi "ai net neverta" demoną. Baimė ir abejonė niekada nėra tiesa ir iš tikrųjų blogai jautiesi TIK dėl to, jog esi nepatenkintas šiuo momentu. Jei galvoji apie kažką, kas tau neteikia malonumo ar darai kažką, ko nenori daryti, esi nuolat nepatenkintas kaip yra "dabar", kaip jautiesi "dabar" - ir galų gale tas "dabar" išsitempia iki jau kur kas ilgesnio "pastaruoju metu" arba net "visą mano gyvenimą".

Galvoti apie kažką ir mintimis keliauti laiku nėra būtinai blogai - jei tau patinka kažką prisiminti arba apie kažką galvoti, tai yra naudinga tavo dabarties momentui ir tai visada išsiskleis per įkvėpimą arba motyvaciją, todėl gali būti naudinga projektuoti save į ateitį svajonės pavidalu arba pasisemti meilės/žinių iš praeities.
Nėra lengva įkvėpti save nekenčiamam darbui ar mokslams. Jei esi priverstas išnaudoti savo gyvybinę energiją tam, kas tau nepatinka, kompensuok tai jos daug prisisemdamas iš sporto, sveiko maisto, buvimo saulėje, artimo/mylimo žmogaus, o kartais net mėgstamos tingėjimo formos, kuri kažkaip yra susijusi su tavo troškimu. Taip sukeli norą tiesiog "gyventi", kuris kuo yra stipresnis, tuo lengviau atrandi motyvaciją ir įkvėpimą tam, ko labiausiai tuo metu nori.

Gerai pagalvok, ko dabar tikrai labiausiai norėtum. Net jeigu tai ir tėra fantazija. Tada suvok ją kaip metaforą ir pabandyk surasti jos atitikmenį savo galimybių sferoje. Taip gali atidaryti gyvybinės energijos siurblį savyje jei trūksta pačio troškimo "gyventi" - troškimas veikia kaip katalizatorius gyvybinei energijai - čia yra pagrindinė priežastis kodėl daug mieliau darai tai, ką mėgsti, nei tai, ko nemėgsti.

Love and light, fellow human!

What is fear and how to overcome it

Fear acts as a catalyst for change forcing you to act either upon yourself or your surroundings.

If you find yourself seeing your environment as "wrong" and in need of change then it is you who needs healing and not the environment; this is a basic example of allocating what you would call "blame". Those who are unhappy with the world and the society will first need to heal themselves of this fear as this is the only efficient way to confront the "wrong" world and society by merely becoming "better than that".

If you find yourself in need to adapt to your current environment by "overcoming" fears and fixing yourself by seeing "wrong" in your own psyche, then, in most probability, you are in need of change in the environment and not in yourself as you will not be able to heal your fear if you are still fearful.

Basic principle is first stop being fearful and only then begin the healing work which can be performed in forms such as contemplating/praying/meditating, visiting a therapist, "facing" your fear in the environment that is safe; or just simply not being fearful for so long that the particular fear vanishes by itself as it is not receiving any "input" or energy from your surroundings, rendering it not of service to you anymore and therefore without a purpose.

Remember, fellow human. Sometimes there is nothing that needs to be changed about you or your surroundings. Sometimes you may need to simply move on. Nothing is wrong with either you or your environment. You are not living in a "broken" world and your inner being is also not "depressed". You will need to escape your thought pattern that is making the world seem dull or escape the environment which is not in alignment with what you seek and is, therefore, rendering you fearful.

Nothing ever is right or wrong, fellow human.
Love and Light!

Universalioji muzika Psytrance

Psytrance muzika, mano ir, ko gero, daugumos psytrance mylėtojų ausimis, yra kaip pats universaliausias garsas, skirtas išreikšti savo žmogiškąją gyvybinę energiją, visą savo fizinį potencialą šokio aikštelėje. Kai kūnas reaguoja į sąmonės ritmo jutimą, jis pats savaime nori judėti - šokti.

Psytrance muzikos ritmas yra kaip serotoninas. Įsivaizduok, jog kiekvienas bytas yra kaip akmuo, ant kurio dedi koją. Dėdamas kojas psytrance ritmu, bėgi ristele. Kūnas nuo to gamina serotoniną. Užtenka įsijausti į tokį ritmą dar nešokant, jog pradėtų gamintis serotoninas ir veidą nutviekstų šypsena. Viskas dėl ritmo, kuris toks universalus ir paprastas, be jokios papildomos individualistinės kūrybos elementų (pavyzdys 'egoistiškai kūrybingų' ritmų - drum and bass, dubstep, taip pat dauguma roko/popmuzikos -  bet kas, kur egzistuoja kažkoks kompleksiškumas).

Žinoma, dauguma muzikos stilių turi tokį ritmą, serotonino tempą. Psytrance čia išsiskiria tuo, jog jis neturi jokios melodijos, jokių nustatymų kaip šokti, jokių atitinkamų kultūrų ir subkultūrų ir yra tiesiog universali muzika, skirta universaliam žmogui išreikšti savo gyvybinės energijos potencialą.

Psytrance reivai yra kaip atskiri pasaulėliai, kuriuose natūralių gamtos garsų funkciją atlieka psy, o žmonės tiesiog susirinko pabūti dabarties momente ir pašvęsti gyvenimą. Visi šoka taip, kaip tuo metu nori pats jų kūnas, suteikdamas laisvę tiek užsiimti kone sporto salę atstojančiu bėgimu, tiek išreikšti save kaip kūrybišką būtybę per kūrybingą, originalų šokį.

Į šį apibūdinimą, mano paties vertinimu, įeina tik tam tikros psytrance atšakos (čia, galimai, mano skonis, tačiau panagrinėjus reivuose susirinkusių žmonių reakcijas, panašu, jog gali būti kiek universaliau), tokios kaip darkpsy ir forest, tačiau jokiu būdu ne progressive ir kitas melodingas trance, kuris sukuria ne reivo, o klubo atmosferą. Klubas ir klubinė muzika skirti veikiau parodyti save, reivas - pašvęsti save ir visą egzistenciją, nesirūpinant kaip aš ir kiti atrodo ar elgiasi, kol tai niekam netrukdo. Bet čia, galbūt, tik mano interpretacija. :)

Viskas, kas aprašyta aukščiau, nuoširdaus ir tą muziką mylinčio klausytojo ausyse gali būti pritaikoma ir kažkokiam kitam muzikos stiliui. Toks man yra psytrance:)

Tobulas aprašytos muzikos pavyzdys:

http://youtu.be/7nJtKyxvHPk

Puikių 2015, draugai. Love and Light!