Šiuolaikiniame pasaulyje yra įprasta nuvertinti kūną. Taip yra dėl kylančio kolektyvinio sąmoningumo, kuris sukūrė kultūrą - žmogaus kaip kūrėjo interpretaciją, kuri tiesiogiai oponuoja žmogaus kaip gyvulio interpretacijai. Šis visiškas atsiskyrimas tarp dviejų polių sukūrė obsesiją kultūrai, kas savo ruožtu sukūrė disbalansą kolektyvinėje sąmonėje. Kūnas buvo pradėtas suvokti kaip atskira dalis nuo sąmonės, jam nebeliko vietos žmogaus savimonėje. Tuo tarpu kūnas yra stipriai susijęs su pasąmone, nuo kurios modernus žmogus taip pat yra linkęs atsiskirti iki tokio lygio, jog prireikia psichoterapeuto pagalbos jog atrišti ten susidariusius mazgus. Pasąmonė buvo pradėta suvokti kaip atskira nuo sąmonės būtybė. Kaip sąmonė negali kontroliuoti kūno - ligos, išvaizda, "genai" - ir dėl to nuo jo atsiriboja - taip sąmonė negali kontroliuoti ir pasąmonės, todėl taip pat panoro nuo jos atsiriboti. Pasąmonė kontroliuoja sąmonę ir sąmonė tam pradeda priešintis. Vidinis konfliktas. Atsiranda bendras supratimas, jog "nesuprasi tų jausmų" ir "širdies klausymas yra kvailiams". Galų gale toks disbalansas priveda iki psichologinės ligos. Absoliučiai visos psichologinės ligos prasideda čia - sąmonės ir pasąmonės nekontaktavimas. Pasąmonė į tą patį reiškinį reaguoja vienaip, o protas interpretuoja kitaip. Prasideda deliuzijos, visų emocijų ir jausmų uždarymas, niekam jų nerodymas - galų gale prisikaupia tiek negatyvios energijos, jog ji galų gale yra kitiems išreiškiama per pyktį, o dar didesnio užsidarymo atveju - vieno žmogaus išgyventą panikos ataką. Toks negatyvios emocijos užtaisas visada išsilies arba į save, arba į kitus.
Ši negatyvi energija (viskas prasidėjo nuo kūno) pradeda pasiekti ir sąmonės lygį ir tai įtvirtina stiprų "ego" - tą, kuris nori būti kitoks, unikalus, išsiskiriantis. Tokia asmenybė perlenktos lazdos atveju labiausiai garbina fizinę Visatą - fizinius malonumus ir pinigus, o asmenybės augimui labai naudingi "galios" ir "pripažinimo" troškimai negatyviu atveju perauga į nusikalstamumą ir tironiją - galia - arba į pagyrūnišką, išpūstą ego - pripažinimo trūkumas. Prasideda priešų ieškojimas, žmogus priima įvairiais ideologijas. Visas nerezonavimas su kūnu - iš to plaukiantis "nelaimingas vaikas" viduje - ir iš to galų gale išplaukianti nelaiminga, bet jau nebežinanti kodėl asmenybė privedė iki agresyvaus nacio/antifa, konservatoriaus/socialdemokrato, ateisto/tikinčiojo, o dar piktesniu atveju - šizofrenija, anoreksija, depresija, visi asmenybės sutrikimai.
Todėl bet koks balansas ir "gydymosi" etapas turėtų prasidėti nuo kūno - kūnas yra fizinė interpretacija, ką reiškia būti "aš". Kažkuriame lygmenyje patys suprogramavome tokios galios ir tokios išvaizdos kūną, kokio norėjome dėl vienos ar kitos priežasties - kūnas atitinka tam tikrą vibracinį sąmonės "akordą", kuris tiesiogiai kontaktuoja su fizine Visata ir yra "kaip įsivaizduoju save" pirmos minties fizinė manifestacija. Todėl nemėgstamas kūnas - nemėgstamas "aš" - "nesidžiaugiu, ką sukūriau". Absoliučiai viskas prasideda čia - nemeilė sau. Pirmas kūno poreikis yra fizinė sveikata ir atitinkamo lygio (kiekvienam pagal poreikį) fizinė stiprybė - balansas čia pasiekiamas patenkinus poreikį. Įgimtų ir nepakeičiamų negalumų atveju balansas pasiekiamas per "acceptance", susigyvenimą su tuo, kaip yra nejaučiant tam negatyvių jausmų. Tokį balansą pasiekti gali būti kiek sunkiau, turint omenyje sąmonės troškimą viską kontroliuoti (nekontroliavimo baimės išraiška - beprotybės baimė), bet yra įmanoma. Kažką galint pakeisti, rekomenduotina tai imti ir pakeisti. Tai nereiškia, jog kiekvienas turi atitikti grožio ir jėgos standartą - balansas yra pasiektas tada, kada net negatyvi replika dėl invalidumo ar dėl storumo nebekelia jokių negatyvių jausmų. Žmogus gali būti storas, "negražus", bet jei jis nuoširdžiai tokį save myli ir jam "storumo" ir "negrožio" temos nėra skaudžios temos - jis yra balanse. Niekada negali įžeisti kitas žmogus, galima tik įsižeisti.
Taip sakant, jei pavadintas storu įsižeidi - mesk svorį. Jei pavadintas netvarkingu įsižeidi - eik susitvarkyk. Jei bijai, jog tave kažkas užpuls - eik mokintis kovos menų. Kur tik yra baimė, ten yra balansavimo poreikis.
Geriausia dalis slypi tame, jog taisyklinga mityba, sporte išnaudota energija, gražėjantis kūnas ir didėjantis fizinis pajėgumas atsipirks ir sąmonėje - didėja pasitikėjimas savimi, pradeda mažėti pyktis, o atidarius ir pasąmonės duris per alkoholio atsisakymą/sumažinimą bei meditaciją žmogus atsiveria pats sau, pasąmonė ir sąmonė pradeda tapti vienu. Žmogus pradeda pilnėti, atsiranda ambicijos, kūrybiškumas, ekstraversija. Visa tai naudojant savęs išreiškimui ir per tai gaunant pripažinimą ir galią, asmenybė užauga. Po šio personal development etapo prasideda kitas - meilės etapas. Ego reiškimasis susilpnėja, dingsta bet kokios pagyrūniškumo ir agresijos (kad ir tauriu tikslu prieš "vatnikus" ir "nacius") apraiškos. Žmogaus jaučiasi pripažintas ir pakankamai galingas. Galia pradedama naudoti meilės skleidimui. Būtent tada žmogus sužydi, svajonės pradeda pildytis. Ekstremaliais atvejais tampama prezidentais, pramogų pasaulio žvaigždėmis, Nobelio premijos laureatais.
Ir visa tai prasideda nuo kūno. :) Pamoka arba susikurti tokį kūną, kokio nori, arba priimti tokį kūną, kurį turi. Balansas įvykdytas tada, kada esi nebeįžeidžiamas.
