Sistema subalansuota taip, jog kuo labiau stabdytų žmogaus asmeninį augimą ir kuo labiau padėtų žmogui susikurti išorinį gyvenimą tokį, kokio jis nori. Problema tame, jog išorinis pasaulis yra tiesioginė vidinio pasaulio refleksija. Todėl net ir pasiekus viską, ką tik galima pasiekti, bus jaučiamas trūkumas, jei nebuvo skatinamas asmeninis augimas. Esmė ne daug pasiekti ir daug turėti, o mokėti tuo džiaugtis. Žmonės lipa vieni kitiems per galvas, jog pasiektų ir turėtų kuo daugiau, bet tuo nesidžiaugia. Jiems atrodo, jog reikia dar daugiau. Žmogus investuoja visą savo gyvybinę energiją tam, jog pastatytų karjerą, kai iš tikrųjų kiekvieno žmogaus karjeros viršūnė yra tyras, nuo niekieno nepriklausomas džiaugsmas, kurį galima pasiekti tik asmeninio augimo būdu.
Sistema tą pradeda stabdyti su mokyklos mechanizmu. Mokykla išmokina tai, jog tam tikru metu ir tam tikrą dienų skaičių per savaitę turi daryti tai, kas pasak kitų, tau yra naudinga, net jei ir nėra malonu. Žmogus sustabdo laisvą gyvybinės energijos tekėjimą į visas puses vienu metu ir pradedą ją koncentruoti į standartinių dalykų išmokimą - tai, ko reikia kitiems, bet nebūtinai pačiam žmogui. Iš esmės, pradeda mirti visa žmogaus esybė, žmogus ją pats palaidoja - "svajojau va būti krepšininku, bet realistiškai reikia į gyvenimą žiūrėti, tai dabar esu vadybininkas". Žmogus mirė, bet asmenybė užaugo tokia, kokia toliau suka tą patį beprasmį sistemos sraigtelį, kuris neduoda nieko gero nei jam pačiam, nei kitiems aplink.
Kiekviena materialinė gėrybė, kiekvienas noras skaniau ir brangiau pavalgyti, būti geresniu ir daugiau pasiekusiu už kitus, yra pats tikriausias asmeninio augimo disbalansas. Žmogus kompensuoja trūkstamos meilės kiekį materialiniais dalykais. Asmeninio augimo mechanizmas laipteliais yra toks:
1. Žmogus prasideda kaip tiesiog kūnas ir tyras awareness. Čia balansas pasiekiamas fizinio saugumo aprūpinimo (kūdikio stadija), kuris vėliau pasireiškia kaip saugumo pasaulyje jausmas. Disbalansas susidaro tada, kada prieš kūdikį yra naudojamas smurtas ar bet kokia kita prievarta. Vėlesnėse augimo stadijose pasireiškia kaip nesaugumo pasaulyje jausmas.
2. Pradedamas balansuoti vidinis "vaikas" - ta žmogaus dalis, kuriai yra reikalingos patirtys, reikalingas juokas, reikalinga empatija. Čia padėta visa žmogaus esybė, jo "pasąmonė". Idealiu atveju šis balansas turėtų trukti nuo maždaug 7-14 metų, bet labai normalu, jog nėra subalansuojama niekada - asocialių žmonių atvejis, kurie niekada nepereina į trečią asmenybės augimo etapą. Balansas pasireiškia kaip laiminga, pozityvumą spinduliuojanti asmenybė, disbalansas pasireiškia kaip kitiems neigiamų emocijų suteikimas ir iš to gaunamas džiaugsmas.
3. Subalansavus vidinį vaiką prasideda "suaugusio žmogaus", ego - pagrindinės, su išore stipriausiai kontaktuojančios asmenybės dalies balansas - sistema būtent ir yra šios augimo dalies refleksija, tad galima sakyti, jog žmonija kolektyviai yra dar užstrigusi šioje augimo stadijoje. Čia balansas pasiekiamas per visą išorinio pasaulio suvaldymą ir tapimą "protingu", pripažintu žmogumi - dažnai žmonės painioja su išmintimi, bet išmintis yra visai kito asmenybės augimo etapo dalis. Ši asmenybės dalis gali būti tik išsilavinusi ir racionali, bet dar negali būti išmintinga. Labai stiprus sveikam balansui yra "sense of accomplishment" - be jo žmogus nežino, kada sustoti statant karjerą, artimi žmonės būna pastatomi į antrą vietą. Jo nepasiekus, žmogus jaučiasi užstrigęs antroje augimo pakopoje - vaikystėje. Idealaus balanso atveju žmogus labai stipriai pasitiki savimi, nesiekia žeminti kitų (kitų žeminimas - nepasitikėjimas savimi, disbalansas), jaučiasi tvirtai ir turi gerai suformuotą įvaizdį. Jei yra nepasiekiamas kitas asmenybės augimo etapas, prasideda frustracija ir žmogus niekada nesustoja auginti įvaizdžio, o pasitikėjimas savimi perauga į aroganciją.
4. Pastačius karjerą ir viską pasiekus, žmogus išmoksta mylėti nieko neprašant atgal - atsiranda tikra empatija, supratimas, žmogus puikiai pažįsta save ir kitus. Ši stotelė yra tai, ko siekia visi žmonės - laisvai tekanti meilė pati iš savęs, nepriklausoma nuo išorės poveikio. Būtent dėl tokios meilės poreikio žmonės yra apsėsti romantinės meilės, nes ji suteikia panašiausią jausmą į tokį balansą, tačiau stiprios meilės žmogui atveju žmogus savęs nebūtinai gerai pažįsta, tiesiog jaučiasi taip gerai, jog jam nebėra svarbu pažinti save. Būtent dėl to daugybė santykių žlunga, nes trumpalaikis perėjimas į ketvirtos stadijos asmenybę neužauginus pirmų trijų dalių visada anksčiau ar vėliau išblėsta - žmogus turi išmokti "tiesiog mylėti", o ne sudaryti sąlygas, dėl kurių jis sutinka mylėti vieną ar kitą objektą, o tam reikalingas geras savęs ir kitų pažinimas, gebėjimas būti empatišku.
5. Išmokus mylėti, ateina išmintis, kuri yra ne žinių visuma, o "common sense" pratęsimas. Išmintis tokį žmogų aplanko kaip jausmas, tiesiog visko matymas taip, kaip iš tikrųjų yra. Dažniausiai tokioje asmenybės augimo stadijoje bus tie žmonės, kurie jau yra seni, visi juos laiko labai protingais ir "daug mačiusiais". Kaip Vytautas Landsbergis - asmeninio augimo aspektu šis žmogus yra puikus pavyzdys kitiems. Tokiai būtybei trečios asmenybės augimo stadijos metu kylantis susipriešinimas ir kovojimas prieš kitus atrodo kaip vaikų žaidimas.
6. Metafizinės asmenybės, dvasingumo gimimas. Tokio žmogaus "common sense" prasitęsia už žmogiškos išminties ribų, žmogui yra gerai jaučiamas kiekvienas realybės veikimo mechanizas, o meilė yra išgyvenama su tokiomis stipriomis emocijomis ir per tokį ryšio su viskuo jausmą, jog pranoksta visas kitas džiaugsmo rūšis ir yra suprantama kaip viso džiaugsmo tyriausia išraiška - kaip grynas sirupas, kuris paverčia vandenį saldžiu, tik čia nebepraskiestas. Jautresniems žmonėms pasireiškia kaip džiaugsmo ašaros stebint saulėlydį ir kaip pilno dabarties momento išgyvenimas, kuris šeštoje stadijoje jaučiasi kaip "egzistencinė šventė". Ties čia baigiasi "tikėjimas", atsiranda "žinojimas". Labai stipriai subalansuotos šešto lygio asmenybės pavyzdys - Buda. Įmanoma pasiekti šeštą asmenybę ir su mažesniu kitų dalių balansu, bet dažnai gali pasireikšti ekscentriškumais - pavyzdys yra per gatves vaikštantys krišnaitai, kurie dėl savo antros ir trečios asmenybės augimo stadijų disbalanso (nebūtinai asmeninio - trečios dalies balansas yra stipriai susijęs su "visuomenės normomis") kitiems atrodo kaip keistuoliai.
2. Pradedamas balansuoti vidinis "vaikas" - ta žmogaus dalis, kuriai yra reikalingos patirtys, reikalingas juokas, reikalinga empatija. Čia padėta visa žmogaus esybė, jo "pasąmonė". Idealiu atveju šis balansas turėtų trukti nuo maždaug 7-14 metų, bet labai normalu, jog nėra subalansuojama niekada - asocialių žmonių atvejis, kurie niekada nepereina į trečią asmenybės augimo etapą. Balansas pasireiškia kaip laiminga, pozityvumą spinduliuojanti asmenybė, disbalansas pasireiškia kaip kitiems neigiamų emocijų suteikimas ir iš to gaunamas džiaugsmas.
3. Subalansavus vidinį vaiką prasideda "suaugusio žmogaus", ego - pagrindinės, su išore stipriausiai kontaktuojančios asmenybės dalies balansas - sistema būtent ir yra šios augimo dalies refleksija, tad galima sakyti, jog žmonija kolektyviai yra dar užstrigusi šioje augimo stadijoje. Čia balansas pasiekiamas per visą išorinio pasaulio suvaldymą ir tapimą "protingu", pripažintu žmogumi - dažnai žmonės painioja su išmintimi, bet išmintis yra visai kito asmenybės augimo etapo dalis. Ši asmenybės dalis gali būti tik išsilavinusi ir racionali, bet dar negali būti išmintinga. Labai stiprus sveikam balansui yra "sense of accomplishment" - be jo žmogus nežino, kada sustoti statant karjerą, artimi žmonės būna pastatomi į antrą vietą. Jo nepasiekus, žmogus jaučiasi užstrigęs antroje augimo pakopoje - vaikystėje. Idealaus balanso atveju žmogus labai stipriai pasitiki savimi, nesiekia žeminti kitų (kitų žeminimas - nepasitikėjimas savimi, disbalansas), jaučiasi tvirtai ir turi gerai suformuotą įvaizdį. Jei yra nepasiekiamas kitas asmenybės augimo etapas, prasideda frustracija ir žmogus niekada nesustoja auginti įvaizdžio, o pasitikėjimas savimi perauga į aroganciją.
4. Pastačius karjerą ir viską pasiekus, žmogus išmoksta mylėti nieko neprašant atgal - atsiranda tikra empatija, supratimas, žmogus puikiai pažįsta save ir kitus. Ši stotelė yra tai, ko siekia visi žmonės - laisvai tekanti meilė pati iš savęs, nepriklausoma nuo išorės poveikio. Būtent dėl tokios meilės poreikio žmonės yra apsėsti romantinės meilės, nes ji suteikia panašiausią jausmą į tokį balansą, tačiau stiprios meilės žmogui atveju žmogus savęs nebūtinai gerai pažįsta, tiesiog jaučiasi taip gerai, jog jam nebėra svarbu pažinti save. Būtent dėl to daugybė santykių žlunga, nes trumpalaikis perėjimas į ketvirtos stadijos asmenybę neužauginus pirmų trijų dalių visada anksčiau ar vėliau išblėsta - žmogus turi išmokti "tiesiog mylėti", o ne sudaryti sąlygas, dėl kurių jis sutinka mylėti vieną ar kitą objektą, o tam reikalingas geras savęs ir kitų pažinimas, gebėjimas būti empatišku.
5. Išmokus mylėti, ateina išmintis, kuri yra ne žinių visuma, o "common sense" pratęsimas. Išmintis tokį žmogų aplanko kaip jausmas, tiesiog visko matymas taip, kaip iš tikrųjų yra. Dažniausiai tokioje asmenybės augimo stadijoje bus tie žmonės, kurie jau yra seni, visi juos laiko labai protingais ir "daug mačiusiais". Kaip Vytautas Landsbergis - asmeninio augimo aspektu šis žmogus yra puikus pavyzdys kitiems. Tokiai būtybei trečios asmenybės augimo stadijos metu kylantis susipriešinimas ir kovojimas prieš kitus atrodo kaip vaikų žaidimas.
6. Metafizinės asmenybės, dvasingumo gimimas. Tokio žmogaus "common sense" prasitęsia už žmogiškos išminties ribų, žmogui yra gerai jaučiamas kiekvienas realybės veikimo mechanizas, o meilė yra išgyvenama su tokiomis stipriomis emocijomis ir per tokį ryšio su viskuo jausmą, jog pranoksta visas kitas džiaugsmo rūšis ir yra suprantama kaip viso džiaugsmo tyriausia išraiška - kaip grynas sirupas, kuris paverčia vandenį saldžiu, tik čia nebepraskiestas. Jautresniems žmonėms pasireiškia kaip džiaugsmo ašaros stebint saulėlydį ir kaip pilno dabarties momento išgyvenimas, kuris šeštoje stadijoje jaučiasi kaip "egzistencinė šventė". Ties čia baigiasi "tikėjimas", atsiranda "žinojimas". Labai stipriai subalansuotos šešto lygio asmenybės pavyzdys - Buda. Įmanoma pasiekti šeštą asmenybę ir su mažesniu kitų dalių balansu, bet dažnai gali pasireikšti ekscentriškumais - pavyzdys yra per gatves vaikštantys krišnaitai, kurie dėl savo antros ir trečios asmenybės augimo stadijų disbalanso (nebūtinai asmeninio - trečios dalies balansas yra stipriai susijęs su "visuomenės normomis") kitiems atrodo kaip keistuoliai.
Tie, kurie yra užblokuoti trečioje asmenybės augimo stadijoje, ko stipriai ir siekia sistema (ne sąmoningai siekia, o iš paprasčiausio nežinojimo - "toks jau tas gyvenimas"), niekada nepasisotins pinigais, garbe, šlove, ir visada ieškos kaip kitus sumenkinti ir kaip iškelti save.
Nei vienas sveikas žmogus nejaučia pagiežos nei "durnumui", nei kitoniškumui - tokie jausmai yra trečios asmenybės augimo pakopos disbalansas, prie kurio labai stipriai prisideda tiek senamadiškas tėvų auklėjimas, tiek sistema su "belong or starve" mechanizmu.
