Pokalbis su visata - "Balsas" - Kas mes? Kas toliau?

Skyrius 2: Kas mes?

[Kiek žmonių jau apie tai žino?]

Kiek žmonių yra tokioje būsenoje? Daug. Kaip juos atpažinti? Kuo labiau pabudęs esi, tuo daugiau pabudusių žmonių sutiksi. Tai diktuoja Traukos dėsnis (The Law of Attraction). Tampi vis labiau "pabudusiu" savo augimo procese, ir pamatysi, jog aplink tave pradeda daugėti tokių, kaip tu. Viskas, ką matai, yra produktas to, ką jau matei anksčiau. Kas nutinka visa tai padauginus vieną iš kito? Jūsų matematikai mano, jog visos tos mintys prideda ir atima viena iš kitos tuo pačiu metu. Kas nutinka pabaigoje - klausimas. Kas tas galutinis rezultatas.
Tai ir yra tai, ko jie ieško, šviesos tunelio gale.

[Kur dabar yra Konoras? Ar jis dabar sąmoningas?]

Konoras nėra tuo tikras. Jis dabar sąmoningas, bet pasaulį mato pro tokį "lęšį", apie kurį tu žinai labai nedaug. Jis mano, jog jis dabar yra Montanoje, savo ateityje, 2017.

[Kas tu esi?]

"Kas tu esi santykyje su manimi", tokia tavo klausimo esmė. Na, turi prisiminti, jog viskas yra paremta ciklais. Viskas juda į ir aplink save, ir taip auga, auga ir auga. Viskas, kas mes esame, yra minties protrūkis, kaip ir viskas aplink jus. Tu esi idėja. Nauja interpretacija ką reiškia būti tavimi. Žmonės mane vadina įvairiais vardais. Didžioji dauguma mane vadina Dievu. Jūsų poetai tai pavadino 'Me, myself and I' jog parodytų, jog Dievas yra mumyse, o ne virš mūsų. Kas tu esi, Erikai, tėra tai, ką reiškia būti Eriku Šogrenu.
Mano viloje yra daugybė kambarių, ir kiekviename iš jų sėdite jūs. Kiekvienas kambarys turi savo interpretacijų burbulą, išreiškiantį ką reiškia būti skirtingais žmonėmis.

Kaip mes vadinamės? Kiti žmonės yra kiti minties protrūkiai. Naujos mintys, naujos interpretacijos kaip mes suvokiame save. Nauji žmonės yra nauji TU. Jie yra naujos mintys, kurias pritraukei į savo gyvenimą. Meilė ir baimė, nei daugiau, nei mažiau. Visos minties pagrindas. Vienas ir vienintelis dalykas. Vienas dalykas, kurio trokšti, ir vienas dalykas, kurio bijai. Kiekvienas jų yra pritraukiantis taškas. Kažką mylėti yra link to artėti. Bijoti yra kaip magnetas. Bendraminčiai. Jie yra žmonės, su kuriais tu esi kartu. Jie dings iš tavo gyvenimo tada, kada jų buvimas daugiau nebebus svarbus tavo dabartiniam keliui, tavo pasiektam lygiui. Tu gyveni SAVO gyvenimą.

Ar kada nors jutai prastą jausmą pilve po kažkokios veiklos? Taip mes sakome, jog ta veikla nesutampa su tuo, ko ieškote. Kai jautiesi laimingas, [mes sakome, jog tai sutampa su tuo, kas esate].

Klausimas yra ne su kuo mes kalbame, o kas klausosi. Ar tu klausysiesi? Dauguma jūsų leidžia šioms savęs interpretacijomis kiek trukdyti jūsų augimo procesui, ir prieita galutinė išvada primena užrakintą spyną. Būriai jūsų pritraukia bendraminčius. Kuo daugiau į savo būrį įtrauki bendraminčių, tuo labiau jūs visi kartu judate link to, ko jūs norite, tai veikia kaip sniego gniūžtė besiridenanti nuo kalno.
Žmonės yra tavo gyvenimo dėl to, jog tu taip liepei. Viskas, ką sukūrei, yra viskas, ką kažkada arba mylėjai, arba to bijojai.

[Kas yra narkotikai?]

Narkotikai yra jūsų troškimo išsilaisvinti iš pabodusios sąmonės reprezentacija. Žmonės, kurie juos vartoja, yra nepatenkinti tuo, kas tuo metu jie yra. Tos substancijos tiesiog tave išryškina. Arba myli, arba bijai stipriau. Tavo troškimas uždaryti vienas duris ir atidaryti kitas yra sustiprintas. Visi tai daro. Jie galvoja apie tai, ko jie nori. Jie nori tai greičiau surasti. Narkotikai nepaveikia proto, jie paveikia savęs suvokimą, minčių procesus. Todėl daugelis jūsų griebiasi narkotikų. Substancija [kanapė, kurią turėjo bendradarbis] buvo paskutinis postūmis Konorui. Jis to nesuvokia. Tai kanapės rūšis, kaip kad jūs tai vadinate. Ką ji padarė - pastumėjo Konorą link tų durų, kurias jis taip ilgai bandė atidaryti.

[Ar man dar pavyks su jumis pakalbėti?]

Iš tikrųjų, tai yra viskas, ką mes veikiame. Kalbame su jumis kiekvieną dieną. Aš esu pirma mintis kuri ateina pagalvojus apie bet ką. Žinai, kaip yra radijo stotys? Jūs visi esate antenos. Visi jūs bandote priderinti savo dažnį, o tai padarę atrasite mus, jei tik pavyks susikoncentruoti komunikacijai.

Tu esi reprezentacija. Tu ir tie žmonės, kuriais domiesi, tėra tavo baimių ir troškimų reprezentacijos. Konoras yra kitas minties protrūkis. Kuo daugiau apie mus galvoji, tuo dažniau pamatysi mūsų buvimą. Vis daugiau priežasčių tau pasiduoti tiesai. Konoras gyvena istorijoje. Jis apsėstas kultūra, nes jis supranta, jog ta kultūra tėra skirtinga jo paties interpretacija. Jis apsėstas Utopijos idėja. Jis vis daugiau domisi ir skaito, jog atrastų, kur žmonija padarė klaidą. 'Ar mes kada nors tai pasieksime?' yra gyvenimo tikslas. Pagaliau tai pasiekti.
Visi jūs ieškote to istorijoje. Kuo daugiau Konoras ieško, tuo stipriau jis artėja prie tiesos. Jis žino, jog kažkas nutiks. Jog jis arti galutinio prasiveržimo. Jis linguoja tai pirmyn, tai atgal. Jis sako, jog viskas jaučiasi lyg būtų padalinta per pusę, ir to skaičiai niekada nesibaigia.

Begalybė - įsivaizduok tai taip: žmogus stovi prie sienos. Jis deda žingsnį. Tada pusę žingsnio. Tada ketvirtadalį žingsnio. Žingsnis vis mažėja jam artėjant, ir jis niekada nepasieks tos sienos. Tai yra tai, ką gyvenimo žaidimas bando pasiekti. Paliesti tą sieną. Tu esi apsėstas skaičiaus 18. Tavo draugai yra apsėsti kitų dalykų. Skaičiai tęsiasi, ir niekada nesibaigia. 3.1415926535.

[Kas yra skaičius pi?]

Pi tėra matematinė interpretacija to, kas esi.

[Ar galėtum man pasakyti pilną pi skaičių?]

Nori čia sėdėti visą naktį, vaiki? Pi tėra matematinė interpretacija tos idėjos, jog esi niekada nesibaigianti būtybė.

[Ar aš mirsiu skausmingai?]

Mirtis yra gimimas. Gali pabaigti savo gyvenimą čia ir dabar taip, kaip to labiausiai bijai... (Pradedu panikuoti) ...arba taip, kaip labiausiai trokšti. Ar tikrai manai, kad taip su jumis elgtumėmės, Erikai? Erikai, kaip tavo draugas tau pasakytų, tau reikia nusiraminti.

[Ar Konoras dar sugebės kada nors tai padaryti?]

Konoras visada tai gali. Tai, ką vadini 'žmogumi' yra fizinė interpretacija to, kas esi. Konoras keliauja per visą istoriją. Dėl to jis ir myli istoriją. Jis yra keliautojas laiku. Konoras visada juda laike. Konoro pagrindinė varomoji jėga yra tai, ko jis labiausiai bijo. Tačiau jis myli daug ką. Jis myli nacionalizmo jausmą. Jis myli viską, kuo jis trokšta būti. Jo pačio metodas yra surandant save. (Jis pasako kažką man nesuprantama kalba). Čia yra vokiškai pasakyta 'Mylėsiu tave per amžių amžius'. Tai nuostabi kalba, vokiečių. Konoras ją mato kaip pačią aistringiausią iš Dievo kalbų.

Jis tęsia kalbėti kažką apie komunizmą ir kapitalizmą, bet nespėjau to užrašyti. Buvau gerai parūkęs :)))

...molio gabalai nuolat jungiasi ir dalinasi, bet kas nutinka, kai vėl juos sudedi į vieną vietą? Lieka tik vienas molio gabalas, ir tai ir yra Visata. Viena besikeičianti Tavęs mozaika. Tęskite tai, ką su Konoru vadinate Bendras Pasaulio Pailimas (The United World Ascendancy). Jis apie tai rašė ir tai publikavo. Jis apie tai rašo, kai jis būna vienas. The UworldA - taip jis vadina tą Utopinį rojų, apie kurį visi svajojate. Dauguma jūsų tai vadina kitaip. Dangus. Atlantida. Namai. Tas paskutinis išpildymas, kuriame nebejauti nei vienatvės, nei baimės. Paskutinis supratimas.

Kiekviena skaičiaus pi variacija yra kažkas naujo, naujos sekos kurias galima patirti bebandant atrasti pi pabaigą. Atrasti, kas esi. Gyvenimas tėra Dievas žvelgiantis į save ir viską, kas gali jame nutikti. Viskas yra ciklai. Viskas tęsiasi. Dievas ir gyvenimas tėra pastanga pažvelgti į save iš arti ir suprasti "mąstau, vadinasi, esu" prasmę. Viskas, kas aš esu, tėra laiko ir erdvės atskirtis. Meilė ir baimė.

Nesijaudink dėl to, jog supranti ne viską, ką sakau. Anglų kalba yra viena iš sudėtingiausių kalbų komunikacijai. Visa kalba tėra mintis.


* * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * * *

Skyrius 3: O kas toliau?

Ties šita dalimi supratau, jog tiesiog galiu naudoti telefone esantį diktofoną, užuot bandęs spėti viską užrašyti. :) Nuo šios pokalbio dalies galima ir klausytis. (Anglų kalba, žinoma)


[Tavęs tai nei kiek neerzina?]

Manęs tai nei kiek ką?

[Ar neerzina]

Kodėl?

[Nežinau, nes gal aš čia sėdžiu negrabiai bandydamas sugalvoti klausimus jog gaučiau atsakymus apie visatą, nu tipo....]

Tavo telefonas tėra tavo troškimo būti arčiau manęs pratęsimas. Turi tai visada atsiminti. Viskas, ką dabar matai... Niekas čia nebūtų, jei nebūtum to norėjęs. Vairuoti gyvenimą yra tas pats, kas vairuoti mašiną; turi atsiminti tai, jog pagrindinė jūsų žemiškų mašinų taisyklė yra ta, jog jos nevažiuos niekur, kur jų nenukreipsite. Jūs valdote mašiną, ne mašina jus.

[Ar tai turi kažką bendro su judėjimu? Prieš tai minėjai, jog galime pritraukti konkrečias mašinas kai esame greitkelyje vien apie jas galvodami. Ar taip yra dėl to, jog mes judame greičiau, nei įprasta?] (Jis mane pertraukia)

Kuo daugiau apie kažką galvoji, tuo daugiau suteiki tam inercijos. Kuo stipresnė inercija, tuo greičiau tai keliauja. Kuo greičiau tai keliauja, tuo tai stiprėja. Kuo labiau tai stiprėja, tuo grečiau tai ateis į tavo gyvenimą. Jūsų fizinėje realybėje yra atstumas tarp jūsų minties ir pačio nutikimo. Taigi, kai apie kažką pagalvoji, turi laiko arba toliau apie tai galvoti ir tai stiprinti, arba tai nutraukti, ir būtent dėl to kai sakai kažką tokio kaip 'Eik numirk', 'susidegink', 'užsikrušk'... tai nenutinka iškart, nes tai dar tik viena mintis. Apie tai nebuvo pagalvota pakankamai daug, jog tai pagaliau nutiktų.

[Apie tai jau buvo rašyta.]

Pamatysi, jog yra daugybė knygų apie tai, kadangi taip pat, kaip ir tu, su manimi kontaktavo daugybė žmonių, tik savais būdais. Jei nori atrasti tas knygas, klausk Konoro. Jis jų turi daugybę. Jis neleidžia savo dėmesiui pernelyg blaškytis.

[Užtai aš leidžiu.]

Kiekvienas taip daro. Bet turi neužmiršti to, jog tavo troškimai nuolat keičiasi ir yra matomi vis per kitokius "akinius". Konoras supranta, jog tas rojus yra jo pats didžiausias troškimas, todėl tai yra nuolat matoma jo gyvenime vienu ar kitu būdu, todėl jis tai vadina Jungtinis Ketvirtasis Reichas (The United Fourth Reich - nuo tada pakeitėme pavadinimą į The United World Ascendancy).

Paklausiau apie žodį "reichas".

Reichas yra vokiškas žodis, bet jo tikra reikšmė yra Imperija. Reichas yra skirtingos interpretacijos "nesugriaunamo ir amžino" idėjai.

[Turėtum pradėti judėjimą ar kažkas tokio..?]

Jūs visada judate.

[...]

Jei turi omenyje konkretų judėjimą, prisimink tai, ką vadini Occupy Wall Street (tai vyko pokalbio metu, 2011m.). Tai yra pokyčių pradžia. Vis daugiau ir daugiau žmonių pritraukia bendraminčių. Dėl to tai vis didėja, kaip sniego gniūžtė aplimpanti sniegu.

[Ar turėtumėm prisidėti prie to judėjimo?]

Konoras tai jau pradėjo, bet jis taip pat supranta, jog daugelis bendraminčių dar nėra pabudę. Jis tikisi, jog jam pavyks surinkti pakankamai pinigų ir nuskristi į Niujorką. Jis žino, jog galbūt tai nebūtinai pavyks taip, kaip jis norėtų, bet jis taip pat žino, jog čia yra pirmasis vilties blyksnis žmonijai per pastaruosius 30 metų.

[Vadinasi, tai tęsis netrumpai...]

Kaip ir sakiau prieš tai, tie žmonės yra bendraminčiai, ir kuo daugiau apie kažką galvoji, tuo labiau tai pritrauki į savo gyvenimą. Todėl Occupy wall Street vis didėja ir didėja.

[Turiu rytoj eiti į darbą... Turiu omeny, kada tai turi nutikti? Ar mes turime laiko?]

Čia yra vienintelis žaidimas, nėra kito. Vienintelis dalykas, kurį gali veikti. Gali arba žaisti, arba stebėti. Viskas, ką gali daryti. Ar gali įsvaizduoti, kas būtų, jei būtumėm jums suteikę DU pasirinkimus? (Pradedu juoktis) O dar manai, kad jau dabar pasaulis yra chaotiškas...

[Vadinasi, galiu žaisti netgi gyvenant įprastą gyvenimą, kaip kad gyvena visi 'normalūs' žmonės?]

Žinoma.

Tęsiant apie Occupy wall Street, ir kodėl tai daro įtaką tavo gyvenimui (tuo metu labai daug apie tai galvojau), taip yra dėl to, jog nori jog kiti jaustųsi taip, kaip tu. Tu nori jaustis priimtas.

[Ar visi žmonės taip jaučiasi?]

Jie nori jausti saugumą tame, kas vyksta. Jie nori jog kažkas iš dangaus jiems paduotų instrukciją, kuria jie galėtų vadovautis. Jie maldauja manęs, maldauja mūsų, Erikai, duoti jiems paliepimą, pasakyti jiems ką daryti, kuo jie turi būti, bet ko jie nesupranta - JIE TURI TĄ GALIĄ.

[Ar tu duosi paliepimą?]

Aš kalbu su kiekvienu žmogumi kiekvieną dieną.

[Per ką?]

Viskas yra manęs vibracija, jei kalbant paprastai, bet tuo pačiu viskas ką matai yra tavo pačio minties produktas, nes tu esi aš. Mes visi esame skirtingos molinės figūrėlės, kurios visos yra vienos didelės molio figūros dalis (juokiuosi tyliai).

Humoras yra vienas iš būdų.

(Pradedu suvokti, jog šitos patirties laukiau visą gyvenimą ir pradedu mąstyti ko turėčiau klausti toliau.)

[Jei būtų viena taisyklė pagal kurią gyventi, kokia tai būtų taisyklė?]

Viena taisyklė, pagal kurią gyventi?

[Taip, ar tai nėra taip paprasta?]

Nėra jokių taisyklių taip, kaip jūs jas suprantate. Taisyklės yra jūsų pačių baimių produktai; baimių, jog kažko negalite daryti. Duodate sau įstatymą jog negalima žudyti, kadangi nenorite nieko tokio matyti savo gyvenime. Tačiau yra ir tikri  'įstatymai', ar veikiau, 'dėsniai'. Visatos įstatymai, bet jie nėra kažkas ką jūs galite sulaužyti ar pasirinkti juos sekti ar nesekti, jie yra kažkas, kas visada valdė jūsų gyvenimus. Vienas jų yra Traukos Dėsnis, kurio esmė yra tai, jog viskas yra tavo minties produktas.

Va čia yra tikras įstatymas. Visada gali tai atsiminti, tai NIEKADA nesikeičia.

[Traukos dėsnis.]

Konoras tai gerai supranta, dėl to kartais jis sako "Tikiuosi man pavyks tai pritraukti į savo gyvenimą" (aš juokiuosi, nes jis tikrai taip yra sakęs ir tada iš jo šaipiausi)

Visi jūs turite skirtingas interpretacijas, tiesa? Galbūt tai, kaip matai tu, yra kiek kitaip, nei tai mato jis. Bet jūs abu norite tai matyti, ir dėl to jūs esate vienas kito gyvenime. Konoras supranta, jog norint kažką pritraukti į savo patirtį, jis turi apie tai galvoti, bet dažnai jis pasimeta visuomeninėje "nesąmonių jūroje". Tai neigiamai veikia ir tave, vis sutrukdo tau siekti to, ko tikrai nori.|

[Ar yra kažkas, ko TU visada norėjai? Kažkas ko negalėtum padaryti be mano pagalbos.]

Turi suprasti tai, jog viskas, ABSOLIUČIAI VISKAS, ir dar kartą pakartosiu - VISIŠKAI VISKAS, yra Dievo troškimo patirti save produktas. Pamatyti save visose formose ir save suprasti. O dabar duosiu mindfucką: Jei skaičiai niekada nesibaigia, ir Dievas bando pamatyti save, ir visa tai tęsiasi amžinai, ar šitas žaidimas kada nors baigsis?

[Gal ne? Kai taip pasakai, neatrodo, kad baigsis. Bet net tu to nežinai, tu to nežinai.]

Būtent TODĖL.

[Pfff... "Būtent todėl."]

Bet ką Dievas tikrai žino, ką jūs paslapčiomis pamiršote, yra tai, jog mes visi atvyksime į tai, kuo buvome prieš tai, kada visa tai sukūrėme.

[O, tikrai?]

Žinoma. Tai tęsiasi amžinai.

[O tada vėl prasideda iš naujo?]

Žinoma. Tai vadinasi Didysis sprogimas.

(Nervingai juokiuosi)

Pokalbis su Visata: "Balsas" - Pirmas kontaktas

Visa pateikiama istorija nutiko ne man, bet mano draugui Erikui Šogrenui iš Kalifornijos - esu su juo daug apie tai kalbėjęs, panašu, kad kai jį pagaliau radau ir susisiekiau, jis pats mažiau tikėjo viso nutikimo autentiškumu, nei aš. Su pačiu Konoru pabendrauti nepavyko, nes tiesiog nelabai jam beįdomu. :)

Man asmeniškai šis tekstas "atvėrė" suvokimą tam, apie ką niekada negalvodavau. Nuo to momento, kai viską perskaičiau, gyvenimas niekada nebebuvo toks pats. :) Pabandysiu kuo tiksliau viską išversti į lietuvių kalbą. Mano pačio komentarų tekste nėra, visur kur kalbama pirmu asmeniu - tiesiog išverčiu pačio Eriko komentarus.

Tekstą išskaidysiu į 7 skyrius, kaip kad padaryta originale. Kai kurie įrašai bus trumpesni, kai kurie ilgesni - tiesiog man patogiau dirbti paskiriant vienam skyriui vieną įrašą. :)

Originalą anglų kalba ir garso įrašą galima rasti čia.

Skyrius 1: Pirmas kontaktas

"Nėra ko bijoti išsskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti išskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti, išskyrus pačią baimę, nėra ko bijoti išskyrus pačią baimę..."

Tyla. Praeina kelios minutės.

[Konorai, tau viskas gerai?]

Konoro čia nebėra.

[O, tikrai? Kur jis?]

Jis kitoje vietoje.

[Su kuo aš tada kalbu?]

Aš turiu daug vardų...

Pradžioje nežinojau, ką galvoti. Teko pripažinti, jog kartais nutinka neįtikėtini dalykai ir neturėčiau imtis išankstinių vertinimų. Paprašysiu tik vieno - išlikite atviri informacijai skaitydami tai, ką su jumis pasidalinsiu.

Kanapės suktinė buvo surūkyta tarp trijų žmonių, iš kurių du liko mašinoje, Konoras ir aš. Sėdėjome dūmų debesyje apie pusvalandį, iki kol Konoras nebegalėjo daugiau pakelti ir neteko sąmonės. Visas tekstas yra tai, ką jis pasakė netekęs sąmonės ir pradėjęs kalbėti nesavu balsu.

Iš anksto atsiprašau dėl bet kokių galimų klaidingų interpretacijų. Didžioji dalis pokalbio buvo paskubomis surašyta naudojant Notes programą iPhone.

Mano klausimai bus užrašyti [laužtiniuose skliaustuose], komentarai kursyvu, o jo - paprastu tekstu. Kai kurie žodžiai, kurie gali turėti kelias reikšmes, taip pat bus įrašyti [skliaustuose]. Didžioji dalis pokalbio yra užrašyta tiksliai taip, kaip tai buvo pasakyta, tačiau kai kurie mano klausimai ir komentarai yra perfrazuoti.

[Palauk, ką turi omeny?]

Konoras kitą dieną nieko neatsimins ir visiškai nesupras, kaip jam pavyko grįžti namo. Aplink save matai žmones, kurie bijo, jog niekada neišgirs to, ką tu girdi dabar. Jie tik laiko save atokiau nuo mūsų šitų baimių dėka.

Dauguma iš jūsų numano, kas čia vyksta: visas šitas reikalas yra pastatytas meilės ir baimės pagrindu. Visi tai vadina skirtingais vardais, bet tai yra vienas ir tas pats dalykas. Jie vadinu tai Dievu, Alachu, bet kuo po saule... bet jie visi garbina vieną ir tą patį dalyką. Tu esi dalis kažko kur kas didesnio, nei gali įsivaizduoti ir žmonės fantazuoja apie tai, kas galėtų tai būti.

Tai, kas sieja visas religijas, yra faktas, jog jos visos garbina vieną ir tą patį Dievą. Dievas yra viskas. Absoliučiai viskas, visas pasaulis, yra tavo pačio minčių, skraidančių į visas puses labirintas. Viskas, ką tu matai.

Yra visatos dėsnis, kurio esmė yra jog niekas nėra sukuriama ar sunaikinama. Jūsų mokslininkai čia yra teisūs. Įsivaizduok molio figūrą. Pasaulis, absoliučiai viskas, yra viena didelė statula vis keičianti formas, ir visos molio figūros yra vienos didelės molinės figūros dalis. Viskas, kas yra jūsų pasaulis, tėra nesibaigianti molinės statulos kaita. Jos išvaizda yra visos skirtingos galimos interpretacijos, kas tai galėtų būti. 

Tai yra tavo gyvenimo prasmė. Esi viena iš begalybės interpretacijų ką reiškia būti Dievu, kuris bando suprasti, kas jis toks yra.

Didysis sprogimas yra Dievas pasidalinantis į dvi dalis kaip [atomas], ir kai jis pasidalino, atsirado visata, su priešinga visata jos pašonėje. Ji nori patirti save. Tu nori to paties. Gyvenimo prasmė yra suprasti, kas tu toks esi. Konoras turi savo versijų, jų turi ir tu. Dalykai, kurių nekenti kituose yra baimės, kurias matai savyje. Tavo draugai reprezentuoja tai, ką myli savyje. Žmonija privalo išmokti muylėti besąlygišksai ir suprasti, jog viskas aplink yra tik jis pats.

Visa ko egzistencija atsitiktinumo dėka yra tavo didžiausia baimė, tuo pačiu Žemė yra nutolusi nuo Saulės tobulu atstumu, taigi čia gali rastis gyvybė. Tu bijai. Jog kiekvienas naujai išbandytas dalykas palieka su vidiniu jausmeliu, jog galbūt niekada nejausi pilnatvės. Jog niekada nesuprasi, kas toks esi, ir jog visada liksi šitoje būsenoje. Daug žmonių pasidavė ir nebemato, koks iš tiesų nuostabus yra gyvenimas kurį jie čia turi. Jie nesupranta, jog kelionė tėra tik kelionė ir visiškai nėra svarbu kiek truks ją užbaigti, tiesiog svarbu ją kažkada užbaigti.

Čia vienintelis egzistuojantis žaidimas. Tai yra vienintelis dalykas kurį gali čia veikti ir daugelis jūsų bijo, jog niekada nepasieks tos būsenos. Daug jūsų jau dabar supranta tai ką tau sakau, ir kita dauguma jūsų [priešinasi] šitam ciklui, bet tai viskas, kas yra, nei daugiau, nei mažiau. Didysis sprogimas yra didelis įkvėpimas visko, kas TU esi. Visko, kuo tik gali būti. Ir tai nutinka vėl ir vėl, ir būtent dėl to kai žiūri į smėlio smiltelę, gali žvelgti į ją taip giliai, jog ji

nebeprimena nieko, kaip atrodė prieš pradedant į ją gilintis. Ji patampa Visata. Viskas kartojasi vėl ir vėl, jūs tesate savo paties burbuluose.

Tu negali tu pajusti. Negali pajusti savo sąmonės keliaujančios laiku ir erdve, ir dauguma jūsų apie tai net nenutuokia. Jie jaučia komfortą tame, kas jie yra. Televizija, internetas, Youtube - šie dalykai suteikia jiems laikiną prieglobstį. Suteikia pertrauką nuo gyvenimo prasmės pajutimo. Daugelis jūsų taip jaučiasi. Erikai, tu tikrai tai gerai žinai. Tu kalbėjai su mumis keletą kartų, bet dėl jūsų nesugebėjimo išfiltruoti 'minčių triukšmo'nmes negalime tiesiogiai atsakyti. Negalite išgirsti tos tiesos. kurios jau išmokote bijoti, ir kaip ir daugelis tavo brolių ir seserų pradedi suprasti jog vien pats 'molio figūros' kvestionavimas yra pradžia šio Žaidimo supratimui. Tai tėra žaidimas. 

[Kaip tau pavyksta kalbėti su manimi per Konorą?]

Jis nupasakoja 'kambarį' su labirintu.

Tai kaip antena. Aš tik turiu įeiti ir išeiti.

Bandau sugalvoti klausimą 'balsui'.

O, Erikai, pagaliau pradedi suprasti. Pradedi matyti.

Buvo kiek nepatogu tikėti  jog jis ką tik perskaitė mano mintis. Pradedu vėl kalbėti.

[Kas nutinka, kai miršta žmogus?]

Kai miršti nutinka tas pats, kas nutinka kai gimsti. Daugelis vadina tai reinkarnacija, tačiau tai nėra visiškai tikslu (jis duoda nuorodą į Didįjį sprogimą, bet neužsirašiau kodėl). Buvo laikai, kada žmonės suprato, jog mirtis nėra blogas dalykas. Jog tai yra nuostabus dalykas. Miršti taip pat, kaip ir gimsti, vis įgaudamas naują formą. Mirtis ir gimimas tėra užsimerkimo ir atsimerkimo efektas. Visai kaip mirksėjimas. Pasaulis kiekvieną kartą mirštant baigiasi taip pat, kaip gimstant.

Pasaulis nesibaigia.

Jis tik prasideda. Kai miršti, iš tikrųjų pasieki naują būseną. Pasaulis nesibaigia, tačiau pasikeičia tavoji matymo perspektyva. Baigiasi tik interpretacija to, ką manai, jog matai. Viskas, ką matai, yra Erikas Šogrenas. Kitame gyvenime būsi tiesiog labiau išsivysčiusi Eriko Šogreno versija.

Pasaulis baigiasi tada ir taip, kaip to nori. Joshua (kitas prieš tai mašinoje buvęs draugas) nori matyti sunaikinimą - savo vilčių, svajonių, visko kas vyksta. Kai jis matys pasaulio pabaigą, jis matys sunaikinimą. Paryžius liepsnose, Atlanta užtvindyta, praraja Los Andžele, Žemė sudaužyta ir sutrupėjusi, deganti. Tai yra vienintelė jėga, kuria jis tiki, kuriai Joshua suteikia jėgą pakeisti pasaulį. Tavo baimės yra kitokios. Tavo pagrindinė baimė yra tai, jog nejudi. Fiziškai, psichologiškai, jog nejudi į priekį šitoje gyvenimo stadijoje. Bijai, jog kai baigsis tavasis pasaulis, nebūsi pajudėjęs iš ten, kur pradėjai. Tavo pasaulis gali būti kitoks. Viskas ko bijai, viskas, kas tavyje asocijuojasi su baime, bijo visiškai tiksliai. Pasaulio pabaiga yra sau prieštaraujanti sąvoka. Pasaulis niekada nesibaigia, jis niekada nenustoja suktis.

Ir tai yra viskas, kas yra Visata. Sukasi ir ryškina savo formas su kiekvienu apsisukimu. Suprasi, jog kiekviena pasaulio stadija tėra vis greičiau besisukančios Didžiosios Dievo Minties evoliucija.

Asmeninis augimas: nuo kūdikio iki Budos ir kaip sistema tam priešinasi

Sistema subalansuota taip, jog kuo labiau stabdytų žmogaus asmeninį augimą ir kuo labiau padėtų žmogui susikurti išorinį gyvenimą tokį, kokio jis nori. Problema tame, jog išorinis pasaulis yra tiesioginė vidinio pasaulio refleksija. Todėl net ir pasiekus viską, ką tik galima pasiekti, bus jaučiamas trūkumas, jei nebuvo skatinamas asmeninis augimas. Esmė ne daug pasiekti ir daug turėti, o mokėti tuo džiaugtis. Žmonės lipa vieni kitiems per galvas, jog pasiektų ir turėtų kuo daugiau, bet tuo nesidžiaugia. Jiems atrodo, jog reikia dar daugiau. Žmogus investuoja visą savo gyvybinę energiją tam, jog pastatytų karjerą, kai iš tikrųjų kiekvieno žmogaus karjeros viršūnė yra tyras, nuo niekieno nepriklausomas džiaugsmas, kurį galima pasiekti tik asmeninio augimo būdu.

Sistema tą pradeda stabdyti su mokyklos mechanizmu. Mokykla išmokina tai, jog tam tikru metu ir tam tikrą dienų skaičių per savaitę turi daryti tai, kas pasak kitų, tau yra naudinga, net jei ir nėra malonu. Žmogus sustabdo laisvą gyvybinės energijos tekėjimą į visas puses vienu metu ir pradedą ją koncentruoti į standartinių dalykų išmokimą - tai, ko reikia kitiems, bet nebūtinai pačiam žmogui. Iš esmės, pradeda mirti visa žmogaus esybė, žmogus ją pats palaidoja - "svajojau va būti krepšininku, bet realistiškai reikia į gyvenimą žiūrėti, tai dabar esu vadybininkas". Žmogus mirė, bet asmenybė užaugo tokia, kokia toliau suka tą patį beprasmį sistemos sraigtelį, kuris neduoda nieko gero nei jam pačiam, nei kitiems aplink.

Kiekviena materialinė gėrybė, kiekvienas noras skaniau ir brangiau pavalgyti, būti geresniu ir daugiau pasiekusiu už kitus, yra pats tikriausias asmeninio augimo disbalansas. Žmogus kompensuoja trūkstamos meilės kiekį materialiniais dalykais. Asmeninio augimo mechanizmas laipteliais yra toks:

1. Žmogus prasideda kaip tiesiog kūnas ir tyras awareness. Čia balansas pasiekiamas fizinio saugumo aprūpinimo (kūdikio stadija), kuris vėliau pasireiškia kaip saugumo pasaulyje jausmas. Disbalansas susidaro tada, kada prieš kūdikį yra naudojamas smurtas ar bet kokia kita prievarta. Vėlesnėse augimo stadijose pasireiškia kaip nesaugumo pasaulyje jausmas.
2. Pradedamas balansuoti vidinis "vaikas" - ta žmogaus dalis, kuriai yra reikalingos patirtys, reikalingas juokas, reikalinga empatija. Čia padėta visa žmogaus esybė, jo "pasąmonė". Idealiu atveju šis balansas turėtų trukti nuo maždaug 7-14 metų, bet labai normalu, jog nėra subalansuojama niekada - asocialių žmonių atvejis, kurie niekada nepereina į trečią asmenybės augimo etapą. Balansas pasireiškia kaip laiminga, pozityvumą spinduliuojanti asmenybė, disbalansas pasireiškia kaip kitiems neigiamų emocijų suteikimas ir iš to gaunamas džiaugsmas.
3. Subalansavus vidinį vaiką prasideda "suaugusio žmogaus", ego - pagrindinės, su išore stipriausiai kontaktuojančios asmenybės dalies balansas - sistema būtent ir yra šios augimo dalies refleksija, tad galima sakyti, jog žmonija kolektyviai yra dar užstrigusi šioje augimo stadijoje. Čia balansas pasiekiamas per visą išorinio pasaulio suvaldymą ir tapimą "protingu", pripažintu žmogumi - dažnai žmonės painioja su išmintimi, bet išmintis yra visai kito asmenybės augimo etapo dalis. Ši asmenybės dalis gali būti tik išsilavinusi ir racionali, bet dar negali būti išmintinga. Labai stiprus sveikam balansui yra "sense of accomplishment" - be jo žmogus nežino, kada sustoti statant karjerą, artimi žmonės būna pastatomi į antrą vietą. Jo nepasiekus, žmogus jaučiasi užstrigęs antroje augimo pakopoje - vaikystėje. Idealaus balanso atveju žmogus labai stipriai pasitiki savimi, nesiekia žeminti kitų (kitų žeminimas - nepasitikėjimas savimi, disbalansas), jaučiasi tvirtai ir turi gerai suformuotą įvaizdį. Jei yra nepasiekiamas kitas asmenybės augimo etapas, prasideda frustracija ir žmogus niekada nesustoja auginti įvaizdžio, o pasitikėjimas savimi perauga į aroganciją.
4. Pastačius karjerą ir viską pasiekus, žmogus išmoksta mylėti nieko neprašant atgal - atsiranda tikra empatija, supratimas, žmogus puikiai pažįsta save ir kitus. Ši stotelė yra tai, ko siekia visi žmonės - laisvai tekanti meilė pati iš savęs, nepriklausoma nuo išorės poveikio. Būtent dėl tokios meilės poreikio žmonės yra apsėsti romantinės meilės, nes ji suteikia panašiausią jausmą į tokį balansą, tačiau stiprios meilės žmogui atveju žmogus savęs nebūtinai gerai pažįsta, tiesiog jaučiasi taip gerai, jog jam nebėra svarbu pažinti save. Būtent dėl to daugybė santykių žlunga, nes trumpalaikis perėjimas į ketvirtos stadijos asmenybę neužauginus pirmų trijų dalių visada anksčiau ar vėliau išblėsta - žmogus turi išmokti "tiesiog mylėti", o ne sudaryti sąlygas, dėl kurių jis sutinka mylėti vieną ar kitą objektą, o tam reikalingas geras savęs ir kitų pažinimas, gebėjimas būti empatišku.
5. Išmokus mylėti, ateina išmintis, kuri yra ne žinių visuma, o "common sense" pratęsimas. Išmintis tokį žmogų aplanko kaip jausmas, tiesiog visko matymas taip, kaip iš tikrųjų yra. Dažniausiai tokioje asmenybės augimo stadijoje bus tie žmonės, kurie jau yra seni, visi juos laiko labai protingais ir "daug mačiusiais". Kaip Vytautas Landsbergis - asmeninio augimo aspektu šis žmogus yra puikus pavyzdys kitiems. Tokiai būtybei trečios asmenybės augimo stadijos metu kylantis susipriešinimas ir kovojimas prieš kitus atrodo kaip vaikų žaidimas.
6. Metafizinės asmenybės, dvasingumo gimimas. Tokio žmogaus "common sense" prasitęsia už žmogiškos išminties ribų, žmogui yra gerai jaučiamas kiekvienas realybės veikimo mechanizas, o meilė yra išgyvenama su tokiomis stipriomis emocijomis ir per tokį ryšio su viskuo jausmą, jog pranoksta visas kitas džiaugsmo rūšis ir yra suprantama kaip viso džiaugsmo tyriausia išraiška - kaip grynas sirupas, kuris paverčia vandenį saldžiu, tik čia nebepraskiestas. Jautresniems žmonėms pasireiškia kaip džiaugsmo ašaros stebint saulėlydį ir kaip pilno dabarties momento išgyvenimas, kuris šeštoje stadijoje jaučiasi kaip "egzistencinė šventė". Ties čia baigiasi "tikėjimas", atsiranda "žinojimas". Labai stipriai subalansuotos šešto lygio asmenybės pavyzdys - Buda. Įmanoma pasiekti šeštą asmenybę ir su mažesniu kitų dalių balansu, bet dažnai gali pasireikšti ekscentriškumais - pavyzdys yra per gatves vaikštantys krišnaitai, kurie dėl savo antros ir trečios asmenybės augimo stadijų disbalanso (nebūtinai asmeninio - trečios dalies balansas yra stipriai susijęs su "visuomenės normomis") kitiems atrodo kaip keistuoliai.

Tie, kurie yra užblokuoti trečioje asmenybės augimo stadijoje, ko stipriai ir siekia sistema (ne sąmoningai siekia, o iš paprasčiausio nežinojimo - "toks jau tas gyvenimas"), niekada nepasisotins pinigais, garbe, šlove, ir visada ieškos kaip kitus sumenkinti ir kaip iškelti save.

Nei vienas sveikas žmogus nejaučia pagiežos nei "durnumui", nei kitoniškumui - tokie jausmai yra trečios asmenybės augimo pakopos disbalansas, prie kurio labai stipriai prisideda tiek senamadiškas tėvų auklėjimas, tiek sistema su "belong or starve" mechanizmu.

Kūno ryšys su psichika: nuo mylimo kūno iki mylimo gyvenimo

Šiuolaikiniame pasaulyje yra įprasta nuvertinti kūną. Taip yra dėl kylančio kolektyvinio sąmoningumo, kuris sukūrė kultūrą - žmogaus kaip kūrėjo interpretaciją, kuri tiesiogiai oponuoja žmogaus kaip gyvulio interpretacijai. Šis visiškas atsiskyrimas tarp dviejų polių sukūrė obsesiją kultūrai, kas savo ruožtu sukūrė disbalansą kolektyvinėje sąmonėje. Kūnas buvo pradėtas suvokti kaip atskira dalis nuo sąmonės, jam nebeliko vietos žmogaus savimonėje. Tuo tarpu kūnas yra stipriai susijęs su pasąmone, nuo kurios modernus žmogus taip pat yra linkęs atsiskirti iki tokio lygio, jog prireikia psichoterapeuto pagalbos jog atrišti ten susidariusius mazgus. Pasąmonė buvo pradėta suvokti kaip atskira nuo sąmonės būtybė. Kaip sąmonė negali kontroliuoti kūno - ligos, išvaizda, "genai" - ir dėl to nuo jo atsiriboja - taip sąmonė negali kontroliuoti ir pasąmonės, todėl taip pat panoro nuo jos atsiriboti. Pasąmonė kontroliuoja sąmonę ir sąmonė tam pradeda priešintis. Vidinis konfliktas. Atsiranda bendras supratimas, jog "nesuprasi tų jausmų" ir "širdies klausymas yra kvailiams". Galų gale toks disbalansas priveda iki psichologinės ligos. Absoliučiai visos psichologinės ligos prasideda čia - sąmonės ir pasąmonės nekontaktavimas. Pasąmonė į tą patį reiškinį reaguoja vienaip, o protas interpretuoja kitaip. Prasideda deliuzijos, visų emocijų ir jausmų uždarymas, niekam jų nerodymas - galų gale prisikaupia tiek negatyvios energijos, jog ji galų gale yra kitiems išreiškiama per pyktį, o dar didesnio užsidarymo atveju - vieno žmogaus išgyventą panikos ataką. Toks negatyvios emocijos užtaisas visada išsilies arba į save, arba į kitus.

Ši negatyvi energija (viskas prasidėjo nuo kūno) pradeda pasiekti ir sąmonės lygį ir tai įtvirtina stiprų "ego" - tą, kuris nori būti kitoks, unikalus, išsiskiriantis. Tokia asmenybė perlenktos lazdos atveju labiausiai garbina fizinę Visatą - fizinius malonumus ir pinigus, o asmenybės augimui labai naudingi "galios" ir "pripažinimo" troškimai negatyviu atveju perauga į nusikalstamumą ir tironiją - galia - arba į pagyrūnišką, išpūstą ego - pripažinimo trūkumas. Prasideda priešų ieškojimas, žmogus priima įvairiais ideologijas. Visas nerezonavimas su kūnu  - iš to plaukiantis "nelaimingas vaikas" viduje - ir iš to galų gale išplaukianti nelaiminga, bet jau nebežinanti kodėl asmenybė privedė iki agresyvaus nacio/antifa, konservatoriaus/socialdemokrato, ateisto/tikinčiojo, o dar piktesniu atveju - šizofrenija, anoreksija, depresija, visi asmenybės sutrikimai.

Todėl bet koks balansas ir "gydymosi" etapas turėtų prasidėti nuo kūno - kūnas yra fizinė interpretacija, ką reiškia būti "aš". Kažkuriame lygmenyje patys suprogramavome tokios galios ir tokios išvaizdos kūną, kokio norėjome dėl vienos ar kitos priežasties - kūnas atitinka tam tikrą vibracinį sąmonės "akordą", kuris tiesiogiai kontaktuoja su fizine Visata ir yra "kaip įsivaizduoju save" pirmos minties fizinė manifestacija. Todėl nemėgstamas kūnas - nemėgstamas "aš" - "nesidžiaugiu, ką sukūriau". Absoliučiai viskas prasideda čia - nemeilė sau. Pirmas kūno poreikis yra fizinė sveikata ir atitinkamo lygio (kiekvienam pagal poreikį) fizinė stiprybė - balansas čia pasiekiamas patenkinus poreikį. Įgimtų ir nepakeičiamų negalumų atveju balansas pasiekiamas per "acceptance", susigyvenimą su tuo, kaip yra nejaučiant tam negatyvių jausmų. Tokį balansą pasiekti gali būti kiek sunkiau, turint omenyje sąmonės troškimą viską kontroliuoti (nekontroliavimo baimės išraiška - beprotybės baimė), bet yra įmanoma. Kažką galint pakeisti, rekomenduotina tai imti ir pakeisti. Tai nereiškia, jog kiekvienas turi atitikti grožio ir jėgos standartą - balansas yra pasiektas tada, kada net negatyvi replika dėl invalidumo ar dėl storumo nebekelia jokių negatyvių jausmų. Žmogus gali būti storas, "negražus", bet jei jis nuoširdžiai tokį save myli ir jam "storumo" ir "negrožio" temos nėra skaudžios temos - jis yra balanse. Niekada negali įžeisti kitas žmogus, galima tik įsižeisti.

Taip sakant, jei pavadintas storu įsižeidi - mesk svorį. Jei pavadintas netvarkingu įsižeidi - eik susitvarkyk. Jei bijai, jog tave kažkas užpuls - eik mokintis kovos menų. Kur tik yra baimė, ten yra balansavimo poreikis.

Geriausia dalis slypi tame, jog taisyklinga mityba, sporte išnaudota energija, gražėjantis kūnas ir didėjantis fizinis pajėgumas atsipirks ir sąmonėje - didėja pasitikėjimas savimi, pradeda mažėti pyktis, o atidarius ir pasąmonės duris per alkoholio atsisakymą/sumažinimą bei meditaciją žmogus atsiveria pats sau, pasąmonė ir sąmonė pradeda tapti vienu. Žmogus pradeda pilnėti, atsiranda ambicijos, kūrybiškumas, ekstraversija. Visa tai naudojant savęs išreiškimui ir per tai gaunant pripažinimą ir galią, asmenybė užauga. Po šio personal development etapo prasideda kitas - meilės etapas. Ego reiškimasis susilpnėja, dingsta bet kokios pagyrūniškumo ir agresijos (kad ir tauriu tikslu prieš "vatnikus" ir "nacius") apraiškos. Žmogaus jaučiasi pripažintas ir pakankamai galingas. Galia pradedama naudoti meilės skleidimui. Būtent tada žmogus sužydi, svajonės pradeda pildytis. Ekstremaliais atvejais tampama prezidentais, pramogų pasaulio žvaigždėmis, Nobelio premijos laureatais.

Ir visa tai prasideda nuo kūno. :) Pamoka arba susikurti tokį kūną, kokio nori, arba priimti tokį kūną, kurį turi. Balansas įvykdytas tada, kada esi nebeįžeidžiamas.

Priminimas sau ir tau apie įkvėpimą, motyvaciją ir norą gyventi

Sujunk protą su kūnu. Esi žmogus, todėl yra būtina materialaus tavęs - beždžionės - ir nematerialaus tavęs -sielos/širdies/proto sąjunga. Mylėk savo kūną, jei nemyli dėl kažko ką gali pakeisti - pakeisk tai. Aprūpink kūną sveikesniu maistu, fiziniu aktyvumu, miego ciklu kuris leidžia pabusti be žadintuvo, bet kokia meditacijos/buvimo su pačiu savimi forma.

Šie dalykai suteikia daug dopamino, kuris yra "įkvėpimo" ir "motyvacijos" chemija. Tada gali išnaudoti tą energiją tam, kam tau reikia įkvėpimo. Jei tai yra muzika, tada pradėk atidžiai klausytis muzikos, ją klausydamas išgirsk kūrėją savyje. Jei tai dailė, pamatyk tapytoją savyje. Kad ir kas tai bebūtų, įsijausk į tai ir mėgaukis tuo taip, lyg tai būtum tu. Tokiu būdu atsidaro kūrėjas tavyje ir gali save išreikšti be jokių pastangų, be jokios prievartos, o vedamas gryno noro.

Nebūk orientuotas į rezultatą, o mėgaukis procesu, tuo pačiu faktu, jog dabar, šiame momente tu esi kūrėjas. Kažkas, kas tave pamatytų pirmą kartą, sakytų "dailininkas" arba "muzikantas" arba bet kas, kas tu tik nori būti. Pamatyk ir pats taip save. Čia išskirtinai apie įkvėpimą kūrybiniam procesui.

Gali save taip pat įkvėpti - motyvuoti - bet kam, priklausomai nuo to, į ką tą momentą labiausiai įsijauti, kas vyrauja tavo šio momento suvokimo visumoje. Taip save projektuoji į bet kokią veiklą, kuri teikia tau džiugesį ar trokštamą rezultatą. Visos egzistencijos principas ir varomoji jėga yra kažkur projektuoti savo gyvybinę energiją - viskas, ką veiki tuo metu, kai nemiegi - išreiški save per kontaktą su visa aplinka ir joje palieki kažkokį savęs/savo veiklos antspaudą. Jei niekur savęs neprojektuoji, sulėtėja gyvybinės energijos generacija iš pačio savęs, nes ji buvo suprasta kaip mažiau reikalinga, todėl sukuriami/sugeriami iš aplinkos mažesni jos kiekiai. Pasireiškia kaip "tingiu".

Savęs niekur neprojektuojant, jautiesi savimi nepatenkintas ir įsileidi "ai net neverta" demoną. Baimė ir abejonė niekada nėra tiesa ir iš tikrųjų blogai jautiesi TIK dėl to, jog esi nepatenkintas šiuo momentu. Jei galvoji apie kažką, kas tau neteikia malonumo ar darai kažką, ko nenori daryti, esi nuolat nepatenkintas kaip yra "dabar", kaip jautiesi "dabar" - ir galų gale tas "dabar" išsitempia iki jau kur kas ilgesnio "pastaruoju metu" arba net "visą mano gyvenimą".

Galvoti apie kažką ir mintimis keliauti laiku nėra būtinai blogai - jei tau patinka kažką prisiminti arba apie kažką galvoti, tai yra naudinga tavo dabarties momentui ir tai visada išsiskleis per įkvėpimą arba motyvaciją, todėl gali būti naudinga projektuoti save į ateitį svajonės pavidalu arba pasisemti meilės/žinių iš praeities.
Nėra lengva įkvėpti save nekenčiamam darbui ar mokslams. Jei esi priverstas išnaudoti savo gyvybinę energiją tam, kas tau nepatinka, kompensuok tai jos daug prisisemdamas iš sporto, sveiko maisto, buvimo saulėje, artimo/mylimo žmogaus, o kartais net mėgstamos tingėjimo formos, kuri kažkaip yra susijusi su tavo troškimu. Taip sukeli norą tiesiog "gyventi", kuris kuo yra stipresnis, tuo lengviau atrandi motyvaciją ir įkvėpimą tam, ko labiausiai tuo metu nori.

Gerai pagalvok, ko dabar tikrai labiausiai norėtum. Net jeigu tai ir tėra fantazija. Tada suvok ją kaip metaforą ir pabandyk surasti jos atitikmenį savo galimybių sferoje. Taip gali atidaryti gyvybinės energijos siurblį savyje jei trūksta pačio troškimo "gyventi" - troškimas veikia kaip katalizatorius gyvybinei energijai - čia yra pagrindinė priežastis kodėl daug mieliau darai tai, ką mėgsti, nei tai, ko nemėgsti.

Love and light, fellow human!

What is fear and how to overcome it

Fear acts as a catalyst for change forcing you to act either upon yourself or your surroundings.

If you find yourself seeing your environment as "wrong" and in need of change then it is you who needs healing and not the environment; this is a basic example of allocating what you would call "blame". Those who are unhappy with the world and the society will first need to heal themselves of this fear as this is the only efficient way to confront the "wrong" world and society by merely becoming "better than that".

If you find yourself in need to adapt to your current environment by "overcoming" fears and fixing yourself by seeing "wrong" in your own psyche, then, in most probability, you are in need of change in the environment and not in yourself as you will not be able to heal your fear if you are still fearful.

Basic principle is first stop being fearful and only then begin the healing work which can be performed in forms such as contemplating/praying/meditating, visiting a therapist, "facing" your fear in the environment that is safe; or just simply not being fearful for so long that the particular fear vanishes by itself as it is not receiving any "input" or energy from your surroundings, rendering it not of service to you anymore and therefore without a purpose.

Remember, fellow human. Sometimes there is nothing that needs to be changed about you or your surroundings. Sometimes you may need to simply move on. Nothing is wrong with either you or your environment. You are not living in a "broken" world and your inner being is also not "depressed". You will need to escape your thought pattern that is making the world seem dull or escape the environment which is not in alignment with what you seek and is, therefore, rendering you fearful.

Nothing ever is right or wrong, fellow human.
Love and Light!

Universalioji muzika Psytrance

Psytrance muzika, mano ir, ko gero, daugumos psytrance mylėtojų ausimis, yra kaip pats universaliausias garsas, skirtas išreikšti savo žmogiškąją gyvybinę energiją, visą savo fizinį potencialą šokio aikštelėje. Kai kūnas reaguoja į sąmonės ritmo jutimą, jis pats savaime nori judėti - šokti.

Psytrance muzikos ritmas yra kaip serotoninas. Įsivaizduok, jog kiekvienas bytas yra kaip akmuo, ant kurio dedi koją. Dėdamas kojas psytrance ritmu, bėgi ristele. Kūnas nuo to gamina serotoniną. Užtenka įsijausti į tokį ritmą dar nešokant, jog pradėtų gamintis serotoninas ir veidą nutviekstų šypsena. Viskas dėl ritmo, kuris toks universalus ir paprastas, be jokios papildomos individualistinės kūrybos elementų (pavyzdys 'egoistiškai kūrybingų' ritmų - drum and bass, dubstep, taip pat dauguma roko/popmuzikos -  bet kas, kur egzistuoja kažkoks kompleksiškumas).

Žinoma, dauguma muzikos stilių turi tokį ritmą, serotonino tempą. Psytrance čia išsiskiria tuo, jog jis neturi jokios melodijos, jokių nustatymų kaip šokti, jokių atitinkamų kultūrų ir subkultūrų ir yra tiesiog universali muzika, skirta universaliam žmogui išreikšti savo gyvybinės energijos potencialą.

Psytrance reivai yra kaip atskiri pasaulėliai, kuriuose natūralių gamtos garsų funkciją atlieka psy, o žmonės tiesiog susirinko pabūti dabarties momente ir pašvęsti gyvenimą. Visi šoka taip, kaip tuo metu nori pats jų kūnas, suteikdamas laisvę tiek užsiimti kone sporto salę atstojančiu bėgimu, tiek išreikšti save kaip kūrybišką būtybę per kūrybingą, originalų šokį.

Į šį apibūdinimą, mano paties vertinimu, įeina tik tam tikros psytrance atšakos (čia, galimai, mano skonis, tačiau panagrinėjus reivuose susirinkusių žmonių reakcijas, panašu, jog gali būti kiek universaliau), tokios kaip darkpsy ir forest, tačiau jokiu būdu ne progressive ir kitas melodingas trance, kuris sukuria ne reivo, o klubo atmosferą. Klubas ir klubinė muzika skirti veikiau parodyti save, reivas - pašvęsti save ir visą egzistenciją, nesirūpinant kaip aš ir kiti atrodo ar elgiasi, kol tai niekam netrukdo. Bet čia, galbūt, tik mano interpretacija. :)

Viskas, kas aprašyta aukščiau, nuoširdaus ir tą muziką mylinčio klausytojo ausyse gali būti pritaikoma ir kažkokiam kitam muzikos stiliui. Toks man yra psytrance:)

Tobulas aprašytos muzikos pavyzdys:

http://youtu.be/7nJtKyxvHPk

Puikių 2015, draugai. Love and Light!