Kūno ryšys su psichika: nuo mylimo kūno iki mylimo gyvenimo

Šiuolaikiniame pasaulyje yra įprasta nuvertinti kūną. Taip yra dėl kylančio kolektyvinio sąmoningumo, kuris sukūrė kultūrą - žmogaus kaip kūrėjo interpretaciją, kuri tiesiogiai oponuoja žmogaus kaip gyvulio interpretacijai. Šis visiškas atsiskyrimas tarp dviejų polių sukūrė obsesiją kultūrai, kas savo ruožtu sukūrė disbalansą kolektyvinėje sąmonėje. Kūnas buvo pradėtas suvokti kaip atskira dalis nuo sąmonės, jam nebeliko vietos žmogaus savimonėje. Tuo tarpu kūnas yra stipriai susijęs su pasąmone, nuo kurios modernus žmogus taip pat yra linkęs atsiskirti iki tokio lygio, jog prireikia psichoterapeuto pagalbos jog atrišti ten susidariusius mazgus. Pasąmonė buvo pradėta suvokti kaip atskira nuo sąmonės būtybė. Kaip sąmonė negali kontroliuoti kūno - ligos, išvaizda, "genai" - ir dėl to nuo jo atsiriboja - taip sąmonė negali kontroliuoti ir pasąmonės, todėl taip pat panoro nuo jos atsiriboti. Pasąmonė kontroliuoja sąmonę ir sąmonė tam pradeda priešintis. Vidinis konfliktas. Atsiranda bendras supratimas, jog "nesuprasi tų jausmų" ir "širdies klausymas yra kvailiams". Galų gale toks disbalansas priveda iki psichologinės ligos. Absoliučiai visos psichologinės ligos prasideda čia - sąmonės ir pasąmonės nekontaktavimas. Pasąmonė į tą patį reiškinį reaguoja vienaip, o protas interpretuoja kitaip. Prasideda deliuzijos, visų emocijų ir jausmų uždarymas, niekam jų nerodymas - galų gale prisikaupia tiek negatyvios energijos, jog ji galų gale yra kitiems išreiškiama per pyktį, o dar didesnio užsidarymo atveju - vieno žmogaus išgyventą panikos ataką. Toks negatyvios emocijos užtaisas visada išsilies arba į save, arba į kitus.

Ši negatyvi energija (viskas prasidėjo nuo kūno) pradeda pasiekti ir sąmonės lygį ir tai įtvirtina stiprų "ego" - tą, kuris nori būti kitoks, unikalus, išsiskiriantis. Tokia asmenybė perlenktos lazdos atveju labiausiai garbina fizinę Visatą - fizinius malonumus ir pinigus, o asmenybės augimui labai naudingi "galios" ir "pripažinimo" troškimai negatyviu atveju perauga į nusikalstamumą ir tironiją - galia - arba į pagyrūnišką, išpūstą ego - pripažinimo trūkumas. Prasideda priešų ieškojimas, žmogus priima įvairiais ideologijas. Visas nerezonavimas su kūnu  - iš to plaukiantis "nelaimingas vaikas" viduje - ir iš to galų gale išplaukianti nelaiminga, bet jau nebežinanti kodėl asmenybė privedė iki agresyvaus nacio/antifa, konservatoriaus/socialdemokrato, ateisto/tikinčiojo, o dar piktesniu atveju - šizofrenija, anoreksija, depresija, visi asmenybės sutrikimai.

Todėl bet koks balansas ir "gydymosi" etapas turėtų prasidėti nuo kūno - kūnas yra fizinė interpretacija, ką reiškia būti "aš". Kažkuriame lygmenyje patys suprogramavome tokios galios ir tokios išvaizdos kūną, kokio norėjome dėl vienos ar kitos priežasties - kūnas atitinka tam tikrą vibracinį sąmonės "akordą", kuris tiesiogiai kontaktuoja su fizine Visata ir yra "kaip įsivaizduoju save" pirmos minties fizinė manifestacija. Todėl nemėgstamas kūnas - nemėgstamas "aš" - "nesidžiaugiu, ką sukūriau". Absoliučiai viskas prasideda čia - nemeilė sau. Pirmas kūno poreikis yra fizinė sveikata ir atitinkamo lygio (kiekvienam pagal poreikį) fizinė stiprybė - balansas čia pasiekiamas patenkinus poreikį. Įgimtų ir nepakeičiamų negalumų atveju balansas pasiekiamas per "acceptance", susigyvenimą su tuo, kaip yra nejaučiant tam negatyvių jausmų. Tokį balansą pasiekti gali būti kiek sunkiau, turint omenyje sąmonės troškimą viską kontroliuoti (nekontroliavimo baimės išraiška - beprotybės baimė), bet yra įmanoma. Kažką galint pakeisti, rekomenduotina tai imti ir pakeisti. Tai nereiškia, jog kiekvienas turi atitikti grožio ir jėgos standartą - balansas yra pasiektas tada, kada net negatyvi replika dėl invalidumo ar dėl storumo nebekelia jokių negatyvių jausmų. Žmogus gali būti storas, "negražus", bet jei jis nuoširdžiai tokį save myli ir jam "storumo" ir "negrožio" temos nėra skaudžios temos - jis yra balanse. Niekada negali įžeisti kitas žmogus, galima tik įsižeisti.

Taip sakant, jei pavadintas storu įsižeidi - mesk svorį. Jei pavadintas netvarkingu įsižeidi - eik susitvarkyk. Jei bijai, jog tave kažkas užpuls - eik mokintis kovos menų. Kur tik yra baimė, ten yra balansavimo poreikis.

Geriausia dalis slypi tame, jog taisyklinga mityba, sporte išnaudota energija, gražėjantis kūnas ir didėjantis fizinis pajėgumas atsipirks ir sąmonėje - didėja pasitikėjimas savimi, pradeda mažėti pyktis, o atidarius ir pasąmonės duris per alkoholio atsisakymą/sumažinimą bei meditaciją žmogus atsiveria pats sau, pasąmonė ir sąmonė pradeda tapti vienu. Žmogus pradeda pilnėti, atsiranda ambicijos, kūrybiškumas, ekstraversija. Visa tai naudojant savęs išreiškimui ir per tai gaunant pripažinimą ir galią, asmenybė užauga. Po šio personal development etapo prasideda kitas - meilės etapas. Ego reiškimasis susilpnėja, dingsta bet kokios pagyrūniškumo ir agresijos (kad ir tauriu tikslu prieš "vatnikus" ir "nacius") apraiškos. Žmogaus jaučiasi pripažintas ir pakankamai galingas. Galia pradedama naudoti meilės skleidimui. Būtent tada žmogus sužydi, svajonės pradeda pildytis. Ekstremaliais atvejais tampama prezidentais, pramogų pasaulio žvaigždėmis, Nobelio premijos laureatais.

Ir visa tai prasideda nuo kūno. :) Pamoka arba susikurti tokį kūną, kokio nori, arba priimti tokį kūną, kurį turi. Balansas įvykdytas tada, kada esi nebeįžeidžiamas.

Priminimas sau ir tau apie įkvėpimą, motyvaciją ir norą gyventi

Sujunk protą su kūnu. Esi žmogus, todėl yra būtina materialaus tavęs - beždžionės - ir nematerialaus tavęs -sielos/širdies/proto sąjunga. Mylėk savo kūną, jei nemyli dėl kažko ką gali pakeisti - pakeisk tai. Aprūpink kūną sveikesniu maistu, fiziniu aktyvumu, miego ciklu kuris leidžia pabusti be žadintuvo, bet kokia meditacijos/buvimo su pačiu savimi forma.

Šie dalykai suteikia daug dopamino, kuris yra "įkvėpimo" ir "motyvacijos" chemija. Tada gali išnaudoti tą energiją tam, kam tau reikia įkvėpimo. Jei tai yra muzika, tada pradėk atidžiai klausytis muzikos, ją klausydamas išgirsk kūrėją savyje. Jei tai dailė, pamatyk tapytoją savyje. Kad ir kas tai bebūtų, įsijausk į tai ir mėgaukis tuo taip, lyg tai būtum tu. Tokiu būdu atsidaro kūrėjas tavyje ir gali save išreikšti be jokių pastangų, be jokios prievartos, o vedamas gryno noro.

Nebūk orientuotas į rezultatą, o mėgaukis procesu, tuo pačiu faktu, jog dabar, šiame momente tu esi kūrėjas. Kažkas, kas tave pamatytų pirmą kartą, sakytų "dailininkas" arba "muzikantas" arba bet kas, kas tu tik nori būti. Pamatyk ir pats taip save. Čia išskirtinai apie įkvėpimą kūrybiniam procesui.

Gali save taip pat įkvėpti - motyvuoti - bet kam, priklausomai nuo to, į ką tą momentą labiausiai įsijauti, kas vyrauja tavo šio momento suvokimo visumoje. Taip save projektuoji į bet kokią veiklą, kuri teikia tau džiugesį ar trokštamą rezultatą. Visos egzistencijos principas ir varomoji jėga yra kažkur projektuoti savo gyvybinę energiją - viskas, ką veiki tuo metu, kai nemiegi - išreiški save per kontaktą su visa aplinka ir joje palieki kažkokį savęs/savo veiklos antspaudą. Jei niekur savęs neprojektuoji, sulėtėja gyvybinės energijos generacija iš pačio savęs, nes ji buvo suprasta kaip mažiau reikalinga, todėl sukuriami/sugeriami iš aplinkos mažesni jos kiekiai. Pasireiškia kaip "tingiu".

Savęs niekur neprojektuojant, jautiesi savimi nepatenkintas ir įsileidi "ai net neverta" demoną. Baimė ir abejonė niekada nėra tiesa ir iš tikrųjų blogai jautiesi TIK dėl to, jog esi nepatenkintas šiuo momentu. Jei galvoji apie kažką, kas tau neteikia malonumo ar darai kažką, ko nenori daryti, esi nuolat nepatenkintas kaip yra "dabar", kaip jautiesi "dabar" - ir galų gale tas "dabar" išsitempia iki jau kur kas ilgesnio "pastaruoju metu" arba net "visą mano gyvenimą".

Galvoti apie kažką ir mintimis keliauti laiku nėra būtinai blogai - jei tau patinka kažką prisiminti arba apie kažką galvoti, tai yra naudinga tavo dabarties momentui ir tai visada išsiskleis per įkvėpimą arba motyvaciją, todėl gali būti naudinga projektuoti save į ateitį svajonės pavidalu arba pasisemti meilės/žinių iš praeities.
Nėra lengva įkvėpti save nekenčiamam darbui ar mokslams. Jei esi priverstas išnaudoti savo gyvybinę energiją tam, kas tau nepatinka, kompensuok tai jos daug prisisemdamas iš sporto, sveiko maisto, buvimo saulėje, artimo/mylimo žmogaus, o kartais net mėgstamos tingėjimo formos, kuri kažkaip yra susijusi su tavo troškimu. Taip sukeli norą tiesiog "gyventi", kuris kuo yra stipresnis, tuo lengviau atrandi motyvaciją ir įkvėpimą tam, ko labiausiai tuo metu nori.

Gerai pagalvok, ko dabar tikrai labiausiai norėtum. Net jeigu tai ir tėra fantazija. Tada suvok ją kaip metaforą ir pabandyk surasti jos atitikmenį savo galimybių sferoje. Taip gali atidaryti gyvybinės energijos siurblį savyje jei trūksta pačio troškimo "gyventi" - troškimas veikia kaip katalizatorius gyvybinei energijai - čia yra pagrindinė priežastis kodėl daug mieliau darai tai, ką mėgsti, nei tai, ko nemėgsti.

Love and light, fellow human!

What is fear and how to overcome it

Fear acts as a catalyst for change forcing you to act either upon yourself or your surroundings.

If you find yourself seeing your environment as "wrong" and in need of change then it is you who needs healing and not the environment; this is a basic example of allocating what you would call "blame". Those who are unhappy with the world and the society will first need to heal themselves of this fear as this is the only efficient way to confront the "wrong" world and society by merely becoming "better than that".

If you find yourself in need to adapt to your current environment by "overcoming" fears and fixing yourself by seeing "wrong" in your own psyche, then, in most probability, you are in need of change in the environment and not in yourself as you will not be able to heal your fear if you are still fearful.

Basic principle is first stop being fearful and only then begin the healing work which can be performed in forms such as contemplating/praying/meditating, visiting a therapist, "facing" your fear in the environment that is safe; or just simply not being fearful for so long that the particular fear vanishes by itself as it is not receiving any "input" or energy from your surroundings, rendering it not of service to you anymore and therefore without a purpose.

Remember, fellow human. Sometimes there is nothing that needs to be changed about you or your surroundings. Sometimes you may need to simply move on. Nothing is wrong with either you or your environment. You are not living in a "broken" world and your inner being is also not "depressed". You will need to escape your thought pattern that is making the world seem dull or escape the environment which is not in alignment with what you seek and is, therefore, rendering you fearful.

Nothing ever is right or wrong, fellow human.
Love and Light!

Universalioji muzika Psytrance

Psytrance muzika, mano ir, ko gero, daugumos psytrance mylėtojų ausimis, yra kaip pats universaliausias garsas, skirtas išreikšti savo žmogiškąją gyvybinę energiją, visą savo fizinį potencialą šokio aikštelėje. Kai kūnas reaguoja į sąmonės ritmo jutimą, jis pats savaime nori judėti - šokti.

Psytrance muzikos ritmas yra kaip serotoninas. Įsivaizduok, jog kiekvienas bytas yra kaip akmuo, ant kurio dedi koją. Dėdamas kojas psytrance ritmu, bėgi ristele. Kūnas nuo to gamina serotoniną. Užtenka įsijausti į tokį ritmą dar nešokant, jog pradėtų gamintis serotoninas ir veidą nutviekstų šypsena. Viskas dėl ritmo, kuris toks universalus ir paprastas, be jokios papildomos individualistinės kūrybos elementų (pavyzdys 'egoistiškai kūrybingų' ritmų - drum and bass, dubstep, taip pat dauguma roko/popmuzikos -  bet kas, kur egzistuoja kažkoks kompleksiškumas).

Žinoma, dauguma muzikos stilių turi tokį ritmą, serotonino tempą. Psytrance čia išsiskiria tuo, jog jis neturi jokios melodijos, jokių nustatymų kaip šokti, jokių atitinkamų kultūrų ir subkultūrų ir yra tiesiog universali muzika, skirta universaliam žmogui išreikšti savo gyvybinės energijos potencialą.

Psytrance reivai yra kaip atskiri pasaulėliai, kuriuose natūralių gamtos garsų funkciją atlieka psy, o žmonės tiesiog susirinko pabūti dabarties momente ir pašvęsti gyvenimą. Visi šoka taip, kaip tuo metu nori pats jų kūnas, suteikdamas laisvę tiek užsiimti kone sporto salę atstojančiu bėgimu, tiek išreikšti save kaip kūrybišką būtybę per kūrybingą, originalų šokį.

Į šį apibūdinimą, mano paties vertinimu, įeina tik tam tikros psytrance atšakos (čia, galimai, mano skonis, tačiau panagrinėjus reivuose susirinkusių žmonių reakcijas, panašu, jog gali būti kiek universaliau), tokios kaip darkpsy ir forest, tačiau jokiu būdu ne progressive ir kitas melodingas trance, kuris sukuria ne reivo, o klubo atmosferą. Klubas ir klubinė muzika skirti veikiau parodyti save, reivas - pašvęsti save ir visą egzistenciją, nesirūpinant kaip aš ir kiti atrodo ar elgiasi, kol tai niekam netrukdo. Bet čia, galbūt, tik mano interpretacija. :)

Viskas, kas aprašyta aukščiau, nuoširdaus ir tą muziką mylinčio klausytojo ausyse gali būti pritaikoma ir kažkokiam kitam muzikos stiliui. Toks man yra psytrance:)

Tobulas aprašytos muzikos pavyzdys:

http://youtu.be/7nJtKyxvHPk

Puikių 2015, draugai. Love and Light!

Mes visi esame krikščionys

Krikščionis nėra tas, kuris yra krikštytas ir tiki Dievu. Nebūtina tikėti Šv, Petru prie vartų, jog būtum krikščionis. Pats tikėjimo faktas nėra svarbus apibrėžiant kultūrinę religijos etiketę. nebent pats esi tikintysis/netikintysis, kuriam labai svarbu, ar kitas tiki/netiki. Tai būna svarbu tada, kai norime, jog kiti pasaulį matytų ir jaustų taip, kaip mes tą darome, nes tai suprantame kaip vienintelį teisingą modelį. Noras nesijausti vienišu, noras aplink save suburti tokius, kaip aš.

Religija - kultūra. Kultūra - operacinė programa, elgesio modelis. Artimiausias observable realybei bet kurios religijos atstovo bruožas yra jo elgesys ir kultūrinis požiūris į viską, vienas didelis kultūrinis ego. Vien dėl to krikščionis pagal elgesį, o ne pagal ką ten sau prisigalvojo. Jo reikalas, ką jis galvoja ir kuo jis tiki, aš taip negalvoju ir aš tuo netikiu (galbūt jaučiu tą patį, bet interpretuoju taip, kaip man labiau patinka). Mano realybei įtakos nedaro, jog jis tiki, nes tai vyksta jo galvoje, ne mano. Mano realybei įtaką daro tik tai, kiek bijantis ar mylintis (mylintis - Dalai Lama, bijantis - ISIS/Bible Belt) jis yra, kaip ir absoliučiai kiekvienas žmogus.

Taigi visi mes esame krikščionys, nes visa mūsų kultūra (Vakarų kultūra) yra pastatyta krikščioniško mokymo pagrindu. Mes nežudome , nevagiame, stengiamės nepersivalgyti ir negeisti svetimo turto. Ne dėl to, jog supyks Dievas - nes nėra kam supykti - nebent tas svetimas, kurio turto geidžiame. Viską darome dėl "our-selves" ir "other-selves" - kitų žmonių/gyvybės formų.

Nežudau, nes nenorėčiau, jog mane nužudytų. Nevagiu, nes nenorėčiau, jog iš manęs vogtų. Nepersivalgau, nes nenoriu po to blogai jaustis.

Iš esmės laikausi 10 Dievo įsakymų (ar bent jau kokių 6), bet dėl meilės sau ir kitiems, o ne dėl Dievo bausmės baimės.

Krikščionis yra tas, kuris yra civilizuotas taip, kaip mes tai suprantame Vakaruose; švenčia Kalėdas, nes jam patinka šventinė atmosfera, jam patinka dovanoti ir gauti dovanas, jis mėgsta per Kūčias prisiryti 12 faking silkės patiekalų ir kitą dieną šlamšti riebalingą kiaulės karką; krikščionis sako "Jesus fucking Christ" kai iškrenta iš rankų aifounas ir "O Dieve" kai artėja prie nirvanos;) paleistuvaudamas. Visa tai yra observable ir tikra, o pats tikėjimas ne, pats tikėjimas yra asmeninis galvoje vykstantis procesas.

Kova prieš religiją yra tokia pati problema, kaip ir religijos išlaikomos baimės apraiškos kultūrine prasme. Ties šia vieta ateizmas įgauna tokius pat neigiamus religijos bruožus, prieš kuriuos kovoja; skirtumas yra tas, jog ateizmas kalba apie tai, ką žino ir ką galima vadinti tiesa bent jau moksline prasme, o religija (ypač fundamentalistai) dažnai kalba apie bullshit. Tačiau nei vienas nėra geresnis (nekalbu apie galvų pjovėjus; jiems viską paaiškins turbūt tik drone'ai ir boots on the ground), nes problema yra pati kova.

Kai tau svarbus pats faktas, jog žmogus kažkuo tiki ir nori jį priversti tuo netikėti, dar labiau įprasmini jo religinę tapatybę. Ir tau pikta, jog negali nieko padaryti ir susiduri su "viduramžiška tamsa"; ir jam pikta, jog nori jį pakeisti ir niekini dalykus, kuriuos jis supranta kaip šventus. Abu jūs patampat dar labiau ateistas ir dar labiau tikintysis. Jokios empatijos, tik atskirtis ir jokios išspręstos problemos.

Kai tam pačiam tikinčiajam sakai "taip, tu teisus, aš irgi tai jaučiu" ir jam su meile bei džiugesiu nupasakoji savąją jausmo versiją, jis, pajutęs žmogiškumą ir meilę, užmezga empatijos (empatija yra sąmonė+meilė) ryšį, o tada "pasimatuoja" tavo jausmą kaip savą. Pajunta kitokią tikėjimo/dvasingumo versiją. Suvokimas prasiplečia. Dažniausiai tada tikintysis supras, jog mokslas neprieštarauja tam, kuo jis tiki. Pasaulis nebėra tokia priešiška vieta jo religinei tapatybei. Bam, ką tik pasidalinai meile ir šviesa su tuo, kas dar ką tik buvo priešas. Merry Christmas.

Kas tas Dievas?

Dievas - pati abstrakčiausia sąvoka, apibūdinanti visų pirma beribės meilės jausmą, kada žmogus/būtybė jaučiasi visatos dalimi ir prie jos yra prijungta būtent meilės jausmo. Žmogus tai paprastai jaučia kaip visų pirma meilę sau ir viskam, kas aplinkui, net jei ta aplinka pati savaime skleidžia negatyvą. Pamilti baimes - neturėti baimių.

Dievas yra pats faktas, jog dabar egzistuoji. Niekas nežino, kodėl viskas egzistuoja - viskas, ką žinome, tai jog kažkada nutiko sprogimas (The Big Bang) ir dabar mes esame jo skeveldros, kurios gyvena ant luito pavadinimu Žemė. Šis momentas - VA DABAR - yra šito sprogimo kulminacija. Viskas, ką girdi aplink, yra sprogimo aidas. Kas čia nutiko ir ką reikėtų dėl to daryti tiek pat žinai tiek tu, tiek Barakas Obama ar Dalai Lama - nei vienas iš jūsų nežino, kaip čia yra iš tikrųjų, bet tai ir nėra svarbu. Svarbu yra tai, kad egzistuoji. Tavo gyvenimo prasmė yra egzistuoti, tokia pati ji ir pas Baraką Obamą ir Dalai Lamą - tiek, kad Dalai Lama tai gerai supranta. Visa valstybių sistema, visa ekonomika, visa politika, kultūra - tėra spėjimai, interpretacijos to, ką reikėtų veikti su šituo faktu, jog kažkodėl dabar aš egzistuoju. Kaip mokam, taip šokam.

Kadangi nieko nežinom išskyrus tai, jog dabar ESU, yra neprotinga sakyti jog yra/nėra būtent taip - dar blogiau yra stengtis įtikinti kitus, jog ir jiems būtų/nebūtų būtent taip, kaip yra/nėra tau. Šią klaidą daro fundamentalistinės religijos sekėjai ir militant ateistai - jie nuolat nori priversti kitus tikėti tuo, kuo tiki jie. Religinis fundamentalizmas viso labo tėra klaidingas jausmo interpretavimas. Žmogui jaučiant beribės meilės jausmą, jam nereikia nieko įtikinėti, jog jie turi jaustis taip pat, nes jie ir be taip pat besijaučiančių aplinkinių gali jaustis gerai. Tačiau kai tas jausmas išsenka, jiems vienintelis būdas jį susigrąžinti yra priversti kitus jaustis taip, kaip jie; tikėti tuo pačiu dalyku, taip pat jį interpretuoti, taip pat jį pajusti - jaučia visi taip pat, tad kam reikalingas įtikinėjimas?

Tas pats galioja agresyviam ateizmui, kuris nuolat bando įtikinti, jog pats tikėjimas yra ydingas, nes ateizme negali būti tikėjimo, o tik ateizmas yra paaiškinimas per Niutono dėsnių realybę, kuri, atrodo, atlieka dievo funkciją tūlam ateistui. Artimiausias dievo apibrėžimas ateistui būtų Visata - OK, musulmonui ta Visata yra vardu Alachas, koks tau skirtumas, kol tau nebando pasakyti, jog ir tu savo Visatą/dievą/egzistenciją turi vadinti Alachu? Kaip gali sakyti, jog musulmonui nėra Alacho? Jo galvoje jis yra tikras, ji jį gali pajusti, jis jį myli ir jis jaučiasi mylimas jo - kodėl tau pikta, jog tu nesijauti taip pat mylimas savo Visatos ir jos nemyli taip pat?

Kita ateizmo yda yra aklas neigimas. Vienintelis būdas, kuris ateistui kažkaip parodytų bet kokią galimybę, jog egzistuoja dievas, yra kažkokie nesutapimai Niutono fizikos dėsniuose. Ties čia tai jau primena fundamentalaus krikščionio logiką, kuris galvoja, jog Dievas nėra gamta, taigi jis gali apeiti fizikos dėsnius. Kaip taip gali būti, jei pats dievas ir yra tie fizikos dėsniai? Kiekvienas mokslo atradimas tik įrodo KAIP tai veikia, o ne KODĖL ir KAM tai veikia.

Taip pat ateistams būdinga niekinti religiją taip, lyg jie ja iš tikrųjų tikėtų, bet jai nepritartų - ar bent jau tikėtų, jog krikščionims tikrai yra dievas, o štai ateistams jo nėra. To pavyzdys - "kas čia per Dievas, jei jis nekenčia gėjų ir išžudė tiek daug žmonių?" Taigi, klausimas: kas čia per dievas? Akivaizdu, jog gėjų nekenčia ir daug žmonių išžudė ne kažkoks mistinis dievas, o patys žmonės. Tuo pačiu visa tai padarė dievas.

Dievas yra viskas, kas yra aplink. Taigi tu irgi esi dievas, tu esi jo dalis. Tu esi tai, ką reiškia būti dievu šitoje fizikos dėsnių apribotoje realybėje, ir čia ateidamas tu pasirinkai užmiršti, kas tu esi. Visi žmonės aplink taip pat yra dievas, jie yra tu, jie yra aš. Nebūtina to vadinti dievu, gali vadinti taip, kaip nori. Niekas nėra gerai ar blogai, viskas yra taip, kaip nori kad būtų, nes esi dievas ir sukūrei viską aplink. Viskas kas gali egzistuoti, egzistuoja. Belieka tai prisiminti.

Facebook Ego

-žiūrėk, kokia MANO foto, (koks AŠ gražesnis, nei tu);
-žiūrėk, kokia muzika MAN patinka,( geresnė, nei tau patinka) ;
-žiūrėk, kokį meną AŠ mėgstu, (tokio turbūt net nesupranti) ;
-žiūrėk, kiek daug pinigų AŠ galiu mokėti už pavalgymą mieste (turbūt už tiek savaitę maitiniesi);
-žiūrėk, kokiam klube AŠ dabar esu (tavęs turbūt net face control nepraleistų);
-žiūrėk, kokie MANE supa žmonės, (tave irgi suptų, jei būtum toks, kaip AŠ);
-žiūrėk, kiek daug AŠ myliu, (taigi esu geresnis, nei tu, nes kažką suprantu, ko tu ne);
-žiūrėk, kiek daug AŠ nekenčiu, (taigi, esu geresnis, nei tu, nes kažką suprantu, ko tu ne);
-žiūrėk, kiek daug MANE followina ir laikina, (nes AŠ populiaresnis, nei tu);
... ir galiausiai:
-žiūrėk, kaip AŠ moku numesti socialinį komentarą, (nes esu įžvalgesnis, nei tu).

90% feisbuko postų pagrindinė  esmė. Manojo posto esmė yra paskutinis punktas. Ego, ego everywhere!