Krikščionis nėra tas, kuris yra krikštytas ir tiki Dievu. Nebūtina tikėti Šv, Petru prie vartų, jog būtum krikščionis. Pats tikėjimo faktas nėra svarbus apibrėžiant kultūrinę religijos etiketę. nebent pats esi tikintysis/netikintysis, kuriam labai svarbu, ar kitas tiki/netiki. Tai būna svarbu tada, kai norime, jog kiti pasaulį matytų ir jaustų taip, kaip mes tą darome, nes tai suprantame kaip vienintelį teisingą modelį. Noras nesijausti vienišu, noras aplink save suburti tokius, kaip aš.
Religija - kultūra. Kultūra - operacinė programa, elgesio modelis. Artimiausias observable realybei bet kurios religijos atstovo bruožas yra jo elgesys ir kultūrinis požiūris į viską, vienas didelis kultūrinis ego. Vien dėl to krikščionis pagal elgesį, o ne pagal ką ten sau prisigalvojo. Jo reikalas, ką jis galvoja ir kuo jis tiki, aš taip negalvoju ir aš tuo netikiu (galbūt jaučiu tą patį, bet interpretuoju taip, kaip man labiau patinka). Mano realybei įtakos nedaro, jog jis tiki, nes tai vyksta jo galvoje, ne mano. Mano realybei įtaką daro tik tai, kiek bijantis ar mylintis (mylintis - Dalai Lama, bijantis - ISIS/Bible Belt) jis yra, kaip ir absoliučiai kiekvienas žmogus.
Taigi visi mes esame krikščionys, nes visa mūsų kultūra (Vakarų kultūra) yra pastatyta krikščioniško mokymo pagrindu. Mes nežudome , nevagiame, stengiamės nepersivalgyti ir negeisti svetimo turto. Ne dėl to, jog supyks Dievas - nes nėra kam supykti - nebent tas svetimas, kurio turto geidžiame. Viską darome dėl "our-selves" ir "other-selves" - kitų žmonių/gyvybės formų.
Nežudau, nes nenorėčiau, jog mane nužudytų. Nevagiu, nes nenorėčiau, jog iš manęs vogtų. Nepersivalgau, nes nenoriu po to blogai jaustis.
Iš esmės laikausi 10 Dievo įsakymų (ar bent jau kokių 6), bet dėl meilės sau ir kitiems, o ne dėl Dievo bausmės baimės.
Krikščionis yra tas, kuris yra civilizuotas taip, kaip mes tai suprantame Vakaruose; švenčia Kalėdas, nes jam patinka šventinė atmosfera, jam patinka dovanoti ir gauti dovanas, jis mėgsta per Kūčias prisiryti 12 faking silkės patiekalų ir kitą dieną šlamšti riebalingą kiaulės karką; krikščionis sako "Jesus fucking Christ" kai iškrenta iš rankų aifounas ir "O Dieve" kai artėja prie nirvanos;) paleistuvaudamas. Visa tai yra observable ir tikra, o pats tikėjimas ne, pats tikėjimas yra asmeninis galvoje vykstantis procesas.
Kova prieš religiją yra tokia pati problema, kaip ir religijos išlaikomos baimės apraiškos kultūrine prasme. Ties šia vieta ateizmas įgauna tokius pat neigiamus religijos bruožus, prieš kuriuos kovoja; skirtumas yra tas, jog ateizmas kalba apie tai, ką žino ir ką galima vadinti tiesa bent jau moksline prasme, o religija (ypač fundamentalistai) dažnai kalba apie bullshit. Tačiau nei vienas nėra geresnis (nekalbu apie galvų pjovėjus; jiems viską paaiškins turbūt tik drone'ai ir boots on the ground), nes problema yra pati kova.
Kai tau svarbus pats faktas, jog žmogus kažkuo tiki ir nori jį priversti tuo netikėti, dar labiau įprasmini jo religinę tapatybę. Ir tau pikta, jog negali nieko padaryti ir susiduri su "viduramžiška tamsa"; ir jam pikta, jog nori jį pakeisti ir niekini dalykus, kuriuos jis supranta kaip šventus. Abu jūs patampat dar labiau ateistas ir dar labiau tikintysis. Jokios empatijos, tik atskirtis ir jokios išspręstos problemos.
Kai tam pačiam tikinčiajam sakai "taip, tu teisus, aš irgi tai jaučiu" ir jam su meile bei džiugesiu nupasakoji savąją jausmo versiją, jis, pajutęs žmogiškumą ir meilę, užmezga empatijos (empatija yra sąmonė+meilė) ryšį, o tada "pasimatuoja" tavo jausmą kaip savą. Pajunta kitokią tikėjimo/dvasingumo versiją. Suvokimas prasiplečia. Dažniausiai tada tikintysis supras, jog mokslas neprieštarauja tam, kuo jis tiki. Pasaulis nebėra tokia priešiška vieta jo religinei tapatybei. Bam, ką tik pasidalinai meile ir šviesa su tuo, kas dar ką tik buvo priešas. Merry Christmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą